Reda KISELYTĖ
Iš kaimo rašytojų kronikos
Į LKRS Rokiškio skyriaus veiklos kroniką „suguldyti“ faktai, datos, skaičiai, straipsnių kopijos, rankraščiai, fotografijos ir kūrėjų literatūriniai tekstai. Juose gyvena mūsų krašto kūrėjų gyvastis… Neseniai perskaičiau profesorės, literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės mintis: „Rugiai nėra duona. Rugiai yra grūdai. Iš grūdų – miltai. Duonos, geresnės ar prastesnės, neiškepsi be miltų. Dar reikia kokių priedų, jei ajero ar klevo lapų sausų ir neturi. O svarbiausia – raugo. Duonai reikia laiko…“ Taip ir Rokiškio krašto kūrėjams reikėjo laiko subręsti. Grupelė rajono literatų 2011 m. rugpjūčio 25 d. įkūrė LKRS Rokiškio skyrių. Tuomet jau LKRS veikloje aktyviai dalyvavo istorikas Vytautas Gasiūnas, pedagogas Antanas Gintautas Žilinskas, veikli rajono literatė Danutė Mažeikienė, šviesaus atminimo pedagogas, poetas Danas Kairys ir šio straipsnio autorė Reda Kiselytė. LKRS Rokiškio skyriaus narių buveine tapo Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio Lituanistikos centras. Šie žmonės kūrė ir kuria aktyvaus literatūrinio gyvenimo viziją, ją sėkmingai įgyvendina, ieškodami naujų veiklos formų.
2011 m. liepos pradžioje su LKRS pirmininku K. Fedaravičiumi rengiau interviu, kuris buvo išspausdintas „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose. Apie rokiškėnus literatus K. Fedaravičius sakė: „Šis penketukas – ypatingas: jis yra kultūros ir literatūros nuolatinėje tarnystėje. Kiekvienas sąjungos narys savaip suvokia kūrybos prasmę, jam priimtiną žanrą. Tuo šis penketukas išsiskiria iš kitų kuriančiųjų.“ Palankus kūrybinės organizacijos pirmininko vertinimas dar labiau paskatino rokiškėnus įkurti sąjungos skyrių. Šiandien unikaliosios kūrybinės organizacijos nariai jau įžengė į šeštuosius veiklos metus, skyriaus veikloje dalyvauja 11 narių. Kiekvienas sąjungos narys turi savitą literatūrinį braižą. Šie žmonės rašo prasmingą Rokiškio krašto literatūrinio gyvenimo istoriją.
Išsiplėtė kūrybinė veikla
LKRS kiekvienais metais skelbia literatūrinius projektus savo nariams. Rokiškėnai juose aktyviai dalyvauja. Teminių projektų autorių kūryba „suguldoma“ į prozos ir poezijos antologijas. Rokiškėnų kūryba spausdinta rinkiniuose: „Graži tu, mano brangi Tėvyne…“, „Lietuviškos knygos kelias“, „Kai mūsų knygnešių keliai…“, „Jau saulelė…“, „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“, „Ant asfalto duona nežydi“, „ Mūs Laisvė krauju apšlakstyta“; „Ūkininko“ žurnalo numeriuose ir kituose leidiniuose.
Rokiškėnai kūrėjai gali pasidžiaugti, kad antologijose jų kūrybą skaito Rajono kūrėjams reikėjo laiko subręsti… ir palankiai vertina Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro vyresnioji mokslo darbuotoja kraštietė Gertrūda Naktinienė, o literatai dar profesionaliau turi nuglūdinti lietuviškąjį žodį.
LKRS Rokiškio skyriaus nariai aktyviai dalyvauja respublikinėse kultūros ir literatūros šventėse „Mes atėjome ir einame“ Jonavoje, ne kartą jie buvo šios šventės vedėjais, o V. Gasiūno ir straipsnio autorės literatūrinė bei kultūrinė veikla įvertinta Lietuvos kultūros šviesuolių vardais.
Nuo 2005 m. gegužės mėnesio Suvainiškio ir Čedasų parapijose leidžiamas religinis laikraštukas „Liepsnelė“. Vėliau jis pasiekė ir Žiobiškio kraštą. Šių parapijų klebonas Virginijus Šimukėnas pasiūlė idėją – leidinyje publikuoti informaciją ne tik religine tematika, bet ir spausdinti LKRS Rokiškio skyriaus narių literatūrinius tekstus. Taip laikraštukas beldžiasi ne tik į Rokiškio krašto žmonių širdis, bet savo šviesą skleidžia ir Lietuvoje bei užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Keliaujame mažais žingsneliais, skaitytoją spalvota „Liepsnelė“ aplanko kiekvieną mėnesį, kopdama į dvasingumo viršukalnę jau dvyliktuosius metus.
Atrodo, neseniai „Liepsnelėje“ spausdinome tuometinės Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos moksleivių Gabijos Deksnytės, Lauritos Leščinskaitės miniatiūras, rajono literato, kraštotyrininko Vlado Liolio poetinius tekstus ir kraštotyros medžiagą, o šiandien laikraštuką jau „užkariavo“ visas būrys LKRS Rokiškio skyriaus narių. Ne kartą skaitytojai „Liepsnelėje“ skaitė Jolantos Augulienės eseistikos ir poezijos tekstus, Jolantos Juodinytės nuoširdžius ir atvirus posmus, Gražinos Pitrėnienės tarmiškus, Danutės Mažeikienės teminius, Vidos Papaurėlienės nenusižengiant klasikinėms eilėdaros taisyklėms sueiliuotus tekstus. Kiekvieną mėnesį ištikimai apžvalginius straipsnius „Liepsnelei“ rašo Irena Varnienė.
Peržvelgus visų metų „Liepsnelės“ komplektus, prasmės nepraranda Kupiškio krašto kunigo, poeto, LKRS nario Justo Jasėno straipsniai ir poezijos posmai.
Kaitria „Liepsnelės“ kūrėjų šviesa džiaugiasi ir įdomios medžiagos laikraštukui atsiunčia Lietuvos disidentas, publicistas, religinis mąstytojas kraštietis Petras Plumpa. Vilniuje gyvenančiam gerbiamam Petrui brangi kiekviena žinia iš gimtojo krašto.
Neslėpsiu, kad LKRS Rokiškio skyriaus narių ir kitų laikraštuko tekstų autorių širdis paglosto šiltas ir nuoširdus pragiedruliečių žodis apie „Liepsnelę“. Lietuvos teatro aktorius, režisierius Ferdinandas Jakšys nuolat dėkoja už gautus laikraštuko numerius ir žavisi jo dvasingumu, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas – operatyvumu ir temų įvairumu, o gavęs naują „Liepsnelės“ numerį LKRS pirmininkas K. Fedaravičius kūrėjams vis linki kūrybinės sėkmės, kantriai ir atkakliai dirbant tėvynei Lietuvai ir jos žmonėms. Šių žmonių palinkėjimai yra pats didžiausias atpildas kūrėjams.
Esame dėkingi Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovui Algiui Naručiui už laikraštuko sklaidą. Jo dėka pragiedruliečių tinklalapyje yra skelbiama „Liepsnelė“. Tad ir didesnis būrys kraštiečių turi galimybę ją paskaityti.
Apie bendradarbiavimo partnerius, netradicines erdves ir istorinę atmintį
2012 m. balandžio 27 d. LKRS pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Rokiškio krašto muziejumi, 2013 m. rugsėjo 23 d. – su Lietuvai pagražinti draugijos Rokiškio skyriumi, o 2014 m. rugsėjo 5 d. – su Vilniaus rokiškėnų klubu „Pragiedruliai“. Dar labiau suaktyvėjo rokiškėnų literatūrinė veikla, ieškome naujų veiklos formų ir netradicinių erdvių, kuriose populiariname lietuvišką žodį.
Įsimintiną įspūdį kūrėjams paliko išvyka į Vilniaus įgulos karininkų ramovę, kur rokiškėnai ne tik skaitė savo kūrybą, bet ir kartu su klubo „Pragiedruliai“ nariais surengė jubiliejinę popietę Vilniaus universiteto buvusiai dėstytojai, doc., dr. Danutei Kastanauskaitei-Kulbienei.
LKRS Rokiškio skyriaus ataskaitinėse popietėse tradiciškai dalyvauja garbingi svečiai. Su kūrėjais jau ne kartą susitiko Kupiškio krašto kunigas, poetas J. Jasėnas, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas A. Narutis, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas D. Smalinskas, teatro aktorius, režisierius F. Jakšys. Smagu, kad aktyvia kūrėjų kultūrine veikla džiaugiasi ir Komunikacijos departamento Parlamentarizmo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.
Per nedidelį veiklos laikotarpį organizavome prisiminimų popietes tragiškai žuvusiam Sigitui Araminui atminti, prisiminėme „Gimtojo Rokiškio“ redaktorių, Rokiškio liaudies teatro aktorių Joną Mažeikį, kartu su muziejininkais minėjome šviesaus atminimo Krašto muziejaus direktoriaus, etnografo, LKRS nario Stasio Daunio 90 metų jubiliejų, prisiminėme pedagogo, meno saviveiklos žymūno, Rokiškio liaudies teatro režisieriaus Vytauto Vajegos jubiliejų ir kitus žymius kraštiečius.
Negaliu nepaminėti aktyvaus LKRS Rokiškio skyriaus nario V. Gasiūno entuziazmo. Savo sodyboje jis įkūrė skulptūrų parką ir organizuoja respublikines kūrėjų šventes „Branginkime lietuvišką žodį, meną ir tėvynę“. Ši kultūros, meno ir istorijos buveinė neišdildomą įspūdį paliko pavasarį joje viešėjusiems D. Kairio kurso draugams literatūrologui, dr. R. Skeiviui, filosofui, humanitarinių mokslų daktarui, profesoriui Česlovui Kalendai ir rašytojui, „Kaišiadorių aidų“ redaktoriui Jonui Laurinavičiui.
Rokiškio skyriaus nariai kūrybą skaitė netradicinėse erdvėse. Kupiškio krašto kunigas, poetas J. Jasėnas pakvietė kūrėjus jo aptarnaujamose bažnyčiose surengti literatūrinius skaitymus, o kunigas Virginijus Šimukėnas – Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio šventovėse. Kartu su rajono šaulių organizacija minėjome Atminties dieną, skirtą laisvės kovotojams atminti. Žuvusius partizanus ir poetę Dianą Glemžaitę pagerbėme prie bunkerio Plunksnočių miške. Kūrėjai renginį paįvairino poezijos tekstais.
LKRS Rokiškio skyriaus narių vasaros yra literatūrinio pobūdžio. Poeziją jie skaitė Anykščių šilelyje, ne kartą lankėsi Vyžuonose, susitiko su linksmuoju Stasiu Masioniu, aplankė kitas šio krašto žymias vietas, keliavo po Molėtų, Zarasų, Panevėžio rajonus.
Tai tik dalelė veiklos. Svarbiausia, kad LKRS Rokiškio skyriaus nariai augina tobulėjimo sparnus ir jiems gera būti kartu…
Padėkos žodis kūrėjams
Garma, kunkuliuoja laiko tėkmė… Visus LKRS Rokiškio skyriaus narius vienija bendras tikslas – kūryba. Suaugome į vieną literatūrinį medį, plačiai leidžiame šakas, kalbame Strazdelio kalba… Šiandien apie kiekvieną kūrybinės organizacijos atstovą jau galiu nutapyti literatūrinį paveikslą. Kai plačiai atsiveria gimnazijos Lituanistikos centro durys, kupinas idėjų įbėga Valius Kazlauskas. Jo galvoje verda šimtai idėjų, pasiūlymų. Visą tą intelektualųjį produktą sudėlioję į veiklos barų lentynėles, gauname puikų veiklos rezultatą.
Mielai prie kūrėjų šliejasi neseniai į LKRS gretas įsiliejęs Vytautas Deksnys. Poezijos gerbėjams jis jau pristatė dvi savo kūrybos knygas. Kai literatūrologas dr. Rimantas Skeivys perskaito „Liepsnelėje“ J. Juodinytės eilėraščius, jau tapo tradicija, šis žmogus dėkoja kūrėjai už brandžią poeziją… Tai pats didžiausias įvertinimas. Jeigu renginiuose, išvykose J. Augulienė nepaskaito savo tradicinio eilėraščio „Papiškiai“, vadinasi, miela Jolanta atskleidė tik dalelę savęs. Kol Jolanta neperskaito visos medžiagos, sudėliotos į „Liepsnelę“, laikraštukui dar ne laikas savo kaitra šildyti informacijos vartotojų širdis. A. G. Žilinskui skyriaus nariai dėkingi už galimybę jo gimtinėje Vyžuonose (Utenos r.) pažinti linksmąjį S. Masionį. Jau žinau, kad dalyvaudama renginiuose G. Pitrėnienė gerbėjus pradžiugins Obelių krašto tarme skambančiais poezijos tekstais. Kiekvieną mėnesį atsakingai ir kruopščiai „Liepsnelės“ laikraštukui straipsnį parengs I. Varnienė, per kraują ir ugnį į renginius skubės D. Mažeikienė, naujiems kalendoriniams metams šūsnį pasiūlymų atsiųs V. Papaurėlienė. Kai rengiame įžymių krašto žmonių prisiminimų popietes, atsakingai ir nuosekliai prisiminimais dalijasi V. Gasiūnas, nes istoriko atmintyje ir rašytiniuose dokumentuose sukauptas nemenkas žinių kraitis. Kaip rašė literatūrologė V. Daujotytė: „Duonai reikia laiko…“ Mūsų kūrėjai per šią laiko atkarpą dar labiau atsiskleidė, pražydo pačiomis gražiausiomis spalvomis, kurios gyvena jų meniškose sielose.
Kas liko neišgvildenta?
Margaspalvė gyvenimo karuselė, o veiklos turinys – daugiaplanis ir kaskart vėl savo puslapiuose atskleidžiantis kažką dar neišsakyta, neišgvildenta…
Sklaidau LKRS Rokiškio skyriaus dokumentus. Per respublikinę šventę Jonavoje sąjungos nariams išdalinami „Kasos pajamų orderio kvitai“. Tai dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija apie sumokėtus metinius nario mokesčius. Šūsnyje dokumentų – 2012 m. paskutinis kvitas, išrašytas rajono pedagogui, poetui Danui Kairiui… Deja, jau nebesančiam tarp mūsų. Šį kvitą jau kaip relikviją įsegiau prie kitų skyriaus veiklos doku mentų. Atrodo, tai paprastas popieriaus lapelis, bet jis jau literatūrinio gyvenimo istorija.
Ir dar… Paprastas popieriaus lapelis sukelia žmoguje sumaištį, liūdesį, gailestį… Gyvenimo pynė nutapyta įvairiomis spalvomis. Mums visiems bus išrašytas „Gyvenimo pajamų ir išlaidų orderio kvitas“. Čia jau negalioja viešieji ar privatūs interesai, čia neužstringa kompiuterinės programos, interneto ryšys dirba budėjimo režimu, o buhalterinė apskaita čia visada tiksli ir be jokių techninių nesklandumų.
Dar taip neseniai draugai sakydavo, kad reikia branginti žmones, su jais praleistas akimirkas, atvirus pokalbius, keliones, susitikimus… Tuomet aš galvodavau, kad dar tik įsibėgėjimas, kad dar visko bus… Ir ta antikos filosofų mintis apie laimę atrodydavo gražiai nuglūdinta frazė, atkeliavusi iš labai toli, iš labai seniai… Ji teigia: „Visada ateina laikas suprasti visas gyvenimo subtilybes, ateina laikas išspręsti visus gyvenimo uždavinius su sudėtingais nežinomaisiais.“ Visa tai suprantame tuomet, kai pats gyvenimas mums pateikia tikriausius faktus, kai mes patys esame tų situacijų liudininkais…
Baigdama rengti šį straipsnį, vis dar varčiau LKRS Rokiškio skyriaus kronikos puslapius. Užtikau dar vieną įdomų dokumentą ir jo sąsajas su planuojamu renginiu. Lapkričio 28 d. į gimnazijos Lituanistikos centrą rinkosi rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, mokyklų ir Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos darbuotojos. Literatūrinėje popietėje „Klasikų paslapties šydą praskleidus…“ dalyvavo poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė. Minėtoje kronikoje – kunigo, poeto J. Jasėno kalbos, pasakytos 2012 m. birželio 16 d. Jonavoje, metiniame LKRS suvažiavime ir atsiimant šios sąjungos nario pažymėjimą, ištrauka: „Kai Lietuvoje buvo šaukiama, kad Maironio saulutė jau nusileido, jį pagerbti ir pamatyti sugebėjo mano protėvis, gentainis, tritomės „Visuotinė meno istorija“ (pirmosios lietuvių kalba) autorius prelatas Kazimieras Jasėnas Jelgavoje. Lietuvoje Poetas nebebuvo pamatytas, suspėjo laiku numirti. Nepriklausomybės pradžioje susikūrė Maironiečių draugija. Tai ji mane užaugino, tai ji man priminė apie Maironį. Nebuvo jokių deklaracijų. Lankėm piliakalnius, važinėjom į universitetą, lietėm jo sienas, klausėmės žmonių, mokėmės mylėti, vaidinom, dainavom, užrašinėdavom tautosaką. Taip atėjo Maironis – paprastai, netikėtai… Maironis – tolumu artėjantis, artumu tolstantis. Mano gera bičiulė, Maironio muziejaus Kaune direktorė A. Ruseckaitė, sykį klausė, ar nežino, kas Maironio telefono numerio Danguje. Norėtųsi paskambinti arba parašyti SMS. Taip norėtųsi pasikalbėti… Kažin, ką jis apie mus žino, ką jis apie mus ir Lietuvą galvoja, ką mato dabar ir kaip jaučia dabar. Viliuosi, kad Dangaus aukštybėse susitiksim, noriai pasikalbėsim apie tai, kas degina širdį. Tikrai pasikalbėsim.“ Šie pamąstymai nepraranda vertės ir praėjus keleriems metams.
Skubame… Sakoma, kad reikia mokėti susigyventi su laiku. Ieškau brandaus gyvenimo grūdo, žaviuosi veikliais žmonėmis, mokančiais tobulinti savo dvasinį pasaulį.
Kaip gera ramų vakarą praleisti su gera knyga, nusikelti į kitą pasaulį, o sugrįžus į realybę maudytis naujų idėjų jūroje, kur problemos tampa nereikšmingos, o praradimus pakeičia atradimai…
… reikia labai nedaug – tik vadovautis laimingo gyvenimo dėsniais, o jie užfiksuoti knygose. Rajono kūrėjų mintys „suguldytos“ į jų pačių išleistas knygas, antologijas, almanachus, o kas suskaičiuos jų kūrybą periodiniuose leidiniuose, internetinėse svetainėse. Kūrėjams labai svarbu – jų kūrybos gerbėjai ir vertintojai. Jie atviri, nuoširdūs, mąstantys ir kritiški. Jiems ir kuriame… Laikas atvers jau žiemos pradžios puslapį, literatai dovanos naujas savo mintis. Jos priklauso mūsų visų GYVENIMAMS. Gal ir gerai, kad kūrybinis sūkurys literatus nubloškia į prasmės salą. Jie pavergia pasaulį savo žodžiais, simboliais ir vėl veiklos sūkuriui puola į glėbį, gaivia versme pagirdo ištroškusius. Tokia kūrėjo kasdienybės strategija…
Ne kūrėjai, o KŪRIKAI…