Birželio sukilimo 75-ečiui skirti renginiai Obeliuose, trukę nuo ankstaus ryto, iki pat vakaro, sutraukė gausybę šio krašto žmonių. Į istorikų konferenciją, skirtą šio laikmečio žmonių gyvenimams ir likimams, klausytojų susirinko tiek, kad nedidelėje Obelių salėje netilpo klausytojai. Po iškilmingų šv. Mišių žuvusiųjų atminimas pagerbtas prie vienintelio Lietuvoje Birželio sukilėliams ir sovietinės okupacijos aukoms. Neužmiršti ir Juodupės kankiniai: juos pagerbė ir šio miestelio žmonės, ir garbinga svečių iš Seimo delegacija.
Istorinėje konferencijoje – įdomių atradimų gausa
Šventiniai renginiai Obeliuose pradėti istorikų konferencija. Joje Kauno apskrities archyvo vadovas Gintaras Dručkus atskleidė gausybę naujų faktų apie Birželio sukilimą Obelių krašte. Jis ne kartą pabrėžė, kad archyvuose sovietinio saugumo ataskaitose įrašytus sukilimo dalyvių skaičius dar būtina pertikrinti, tačiau į akis krinta ypatingai gausūs šio krašto sukilėlių būriai: viename – 74, kitame – 68 asmenys. Atsižvelgiant į to meto Obelių, Kriaunų gyventojų skaičių, panašu, kad į sukilimą įsitraukė beveik visi jaunesni šių miestelių lietuviai. Po pranešimo obelietis, sukilėlio sūnus pranešėjui papasakojo apie dar dviejuose kaimuose buvusius sukilėlių būrius. Antai Degučių kaime prieš sovietų valdžią stojo 24 jaunuoliai ir vyrai.
O sukilėlių sudėtingą istoriją pranešėjas iliustravo pasakojimu apie entuziastingą laisvės gynėją jauną Obelių kunigą Leoną Virkutį. Jis buvo vienas didžiausių sukilimo rėmėjų. “Obeliečiai kalbėjo, esą jis į raudonarmiečius iš bažnyčios bokšto šaudė”, – sakė pranešėjas. L. Virkutis buvo ir Obelių paminklo sukilėliams statybos aktyvus iniciatorius.
Po karo kunigas kurį laiką slapstėsi, vėliau tapo atsiskyrėliu, vengusiu bendrauti net su artimiausiais žmonėmis.
Vieno nevilties žodžio kaina – keturios gyvybės
Apie baisų besitraukiančių sovietinių karių terorą bylojo istoriko Algio Kazulėno papasakota Panevėžio gydytojų nukankinimo istorija. Du iš trijų nukankintų gydytojų – kilę iš mūsų rajono: Stasys Mačiulis iš Bimbos kaimo (Panemunėlio sen.) ir iš Serapiniškio kilęs Antanas Gudonis.
“Karas apnuogina žemiausius žmonių instinktus”, – sakė istorikas A. Kazulėnas. Jis pasakojo, kad tomis dienomis, kai puolami hitlerinės Vokietijos vermachto pajėgų sovietiniai kariai traukėsi, patyrė didelių nuostolių. Daug raudonarmiečių žuvo, dar daugiau buvo sužeistų. Vykdydami profesinę pareigą, gelbėdami šiuos nelaimėlius Panevėžio gydytojai ir medicinos seserys ištisomis paromis be minutės poilsio operavo, slaugė sužeistuosius žmones. Deja, šie į gelbėtojų pastangas žiūrėjo gerokai įtariai. Partinis aktyvas kurstė kalbas, kad gydytojai talkina sukilėliams, jiems dideliais kiekiais tiekia vaistus. “Pavargusi nuo darbo ir nepakeliamos įtampos seselė Zina Kanevičienė tarstelėjo: “Kada gi visa tai baigsis”, – žodžius, užtraukusius niekšų, kuriems medikai gelbėjo gyvybes, rūstį pacitavo istorikas A. Kazulėnas. Sovietai tris gydytojus: Chirurgijos skyriaus vedėją Juozą Žemgulį, S. Mačiulį ir A. Gudonį, kuriam tuo metu buvo vos trisdešimt, suėmė tiesiog operacijos metu. Seselė, beje, rusė stačiatikė, Zinaida Kanevičienė pati nuėjo pas sovietų karius ir prisipažino, kad tai ji pasakė tuos lemtingus žodžius. Deja, šios moters drąsa ir kilnumas kainavo gyvybę ir jai…
Vokiečių vermachto kariai NKVD–NKGB būstinės rūsyje rado šių gydytojų, seselės ir „Maisto“ techniko Vilhelmo Vaišvilos, geležinkelininko Kazimiero Šlekio, Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Finansų skyriaus buhalterio padėjėjo Antano Čibinsko palaikus, su siaubingų kankinimų žymėmis. Šių žmonių palaikų nuotraukos, padarytos vieno Panevėžio fotografo, išplito po visą apskritį. Nuotrauka, kurioje nukankinto A. Gudonio palaikus apkabinusi jo žmona, tapo sovietinio teroro simboliu. Beje, fotografui šios nuotraukos kainavo 10 m. sovietinio lagerio.
Istorikas A. Kazulėnas pacitavo, ką apie šį terorą pasakojo patys sovietai: esą gydytojai ne tik vogė vaistus sukilėliams, bet netgi nužudė keletą karių, už tai jiems buvo pelnyta mirties bausmė. O jų palaikus esą tyčia subjaurojo vokiečiai.
Birželio 23-ąją Serapiniškyje gydytojui A. Gudoniui atminti bus atidengta paminklinė lenta prie jo gimtojo namo. Pasak A. Kazulėno, dabartiniai namo savininkai ne tik neprieštaravo, bet ir skatinio įamžinti kankinio atminimą.
Konferencijos fragmentai – Nerijaus Kraliko sukurtuose vaizdo įrašuose.
Apie žmogžudystes – nė žodžio
Konferencijoje buvo numatytas Aldonos Mieliūnaitės, vieno iš trylikos Juodupės kankinių – Jono Mieliūno dukros – pranešimas. (Jos prisiminimai apie tėvą spausdinti praėjusios savaitės “Gimtojo Rokiškio…” ketvirtadienio ir šeštadienio numeriuose. Šiuos du laikraščio numerius “Gimtojo…” redakcija dovanojo konferencijos dalyviams). Deja, dėl garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos moteris į Obelius atvykti negalėjo. Taigi, jos prisiminimus skaitė istorikas Valius Kazlauskas. Juose – skaudi “liaudies priešo” vaiko patirtis: pro mokyklos langelį matomi aikštėje suvaryti ant ryšuliukų sėdintys tremtiniai, po abitūros egzaminų – žeminantis ėjimas į vietos saugumo būstinę atsiimti charakteristikos, būtinos stojant į aukštąsias mokyklas. O toje charakteristikoje – nekaltai žuvusį tėvą juodinantys žodžiai. Ir charakteristika, o su ja ir viltys studijuoti, išnykstanti degančioje krosnyje… Ir žmogiškasis gerumas, atlaidumas. Žodžiai, kad būti nužudytuoju lengviau, nei žudiku.
Istorikas V. Kazlauskas pateikė unikalų istorinį artefaktą: vieno Juodupės žudikų, vėliau garsaus rajono sovietinio veikėjo Stepono Taliaus kalbos įrašą. Jame, padarytame XX a. septintajame dešimtmetyje, kalbama apie pirmosios sovietų okupacijos “laimę”: bežemiams išdalintą svetimą žemę, naujo derliaus ir naujo gyvenimo viltis. Sužlugusias, kai vokiečiai jau apsėtus laukus grąžino buvusiems savininkams. Ir nė mažiausios užuominos apie tai, kodėl Joninių naktį miestelyje buvo žiauriai nukankinti niekuo dėti trylika žmonių…
Kraštiečio, Obelių paminklo statybos iniciatoriaus Donato Smalinsko pranešimas buvo skirtas priminti šio vienintelio paminklo Birželio sukilimo istoriją: norą atkurti sunaikintą paminklą ir istorinę atmintį. Nuotraukose – šio paminklo atstatymo peripetijos: nuo rajono tarybos žodžio, iki iškilusių pastolių, o vėliau – įspūdingų atidengimo iškilmių.
Konferencijoje apsilankė Vilniaus rokiškėnų “Pragiedrulių” klubo vadovo Algio Naručio vadovaujama Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus koordinacinės tarybos delegacija.
Iškilmingai pagerbė sukilėlių atminimą
Po konferencijos obeliečiai nuskubėjo į iškilmingas šv. Mišias. Jas aukojo Obelių klebonas Laimonas Nedveckas, jose giedojo žymi solistė Rasa Juzukonytė, vargonavo Simboliška, tačiau šiose šv. Mišiose Evangelijos ištrauka atspindėjo amžinąją žmogaus dilemą: negalima tarnauti dviems ponams.
Po šv. Mišių Garbės sargybos kuopos kariai vedė iškilmingą eiseną į Obelių kapines, prie paminklo Birželio sukilimo ir sovietinio režimo aukoms. Po tylos minutės garbės sargybos kuopos kariai padėjo atminimo vainiką. Gėles padėjo ir rajono savivaldybės, Obelių seniūnijos atstovai. O Obelių vaikai paleido į dangų geltonus, žalius ir raudonus balionus.
Iškilmingos eisenos, sukilėlių pagerbimo ceremonijos ir “Skylės” koncerto akimirkos – Nerijaus Kraliko sukurtame vaizdo įraše.
O miesto aikštėje pastatytoje scenoje jau repetavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vadovaujamas kapitono Ričardo Čiupkovo. Jis kartu su žinomu dainininku Jurgiu Brūzga parengė smagią programą. Po koncerto obeliečiai rinkosi į muziejaus kiemą, kuriame klausėsi rajono kolektyvų pasirodymo, vaišinosi kareiviška koše.
Renginį vainikavo patriotinėmis dainomis garsėjančios roko grupės “Skylė” koncertas. Sunku pasakyti, kodėl į šį įspūdingą ir nuoširdų koncertą susirinko tik saujelė obeliečių. Su negausiais žiūrovais solistė Aistė Smilgevičiūtė bendravo labai šiltai ir nuoširdžiai, grupė išdalino nemažai dovanų.
Karių dovana – staigmena
Besiruošdamas šventei, istorikas muziejininkas V. Kazlauskas užsiminė, kad per šią žiemą dėl nepalankių klimato sąlygų buvo sugadintas tik pernai restauruotas Obelių šilo bunkeris: išvirto keli jo sienos prie įėjimo rąstai. “Paskambinau mūsų kariams savanoriams – 506-iosios kuopos vadui Sergejui Afanasjevui ir paprašiau pagalbos. Jis man pasakė, kad padės, – pasakojo V. Kazlauskas. Tolesnių žinių iš karių Obelių šilo klausimu nebuvo.
Ir štai, šventės išvakarėse V. Kazlauskas nuvyko į Obelių šilą pasižvalgyti. O čia laukė staigmena – bunkeris sutvarkytas, kaip naujas. Ir Birželio sukilimo minėjimo šventėje kariai buvo istorikų talkininkai. Ankstų šeštadienio rytą, siaučiant smarkiam vėjui 506-osios kuopos kariai savanoriai statė tris karines palapines. Darbas nelengvas, ypač tokį vėjuotą rytą. Jose buvo sustatyti stalai šventės dalyvių vaišėms: kareiviškai košei, arbatai.
Ir Juodupė neužmiršo kankinių…
Birželio sukilimo metines minėjo ne tik obeliečiai. Ir juodupėnai, šauliai, kariai savanoriai rinkosi prie trylikos kankinių kapų senosiose miestelio kapinėse. Jose skambėjo žuvusiųjų pavardės, tremtinių dainos ir posmai. O istorikas V. Kazlauskas, pliaupiant smarkiam lietui, priminė susirinkusiesiems tos siaubingos 1941-ųjų Joninių nakties detales, tas košmariškas kankinimų valandas nuo pusės dvyliktos iki dviejų nakties. Kaip vyrai buvo sukabinti pusračiu, kad mirdami galėtų matyti vienas kito kančias. Kaip jie, kai kurie dar pusgyviai, buvo sumesti į žvyrduobes ir užkasti…
Kankinio Balio Vasiliausko dukra Palmyra Čeičienė, kuriai tą baisiąją naktį buvo vos pora mėnesiu, su ašaromis akyse pasakojo, ką reiškė būti “liaudies priešo” vaiku, kaip jos mama ir kitų žuvusiųjų našlės nuolatos buvo kviečiamos KGB pasiaiškinti, ką jos prisimena apie tą baisią naktį. Kaip jos mama Anelė visus tuos okupacijos metus, nepaisydama pavojaus, prižiūrėjo kankinių kapus. Ir ką joms reiškė ištisus dešimtmečius gyventi šalia žudikų…
Renginio akimirkos – Linos Dūdaitės ir Nerijaus Kraliko vaizdo įraše.
