Joninės – svarbiausia lietuvių vasaros šventė, senovėje vadinta Rasos švente arba Kupolėmis. Ji švenčiama saulės solsticijos – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metu. Tik trumpą akimirką ir tik vienoje vietoje pasaulyje Joninių naktį žydi paparčio žiedas, o tas, kas jį suras, bus ir turtingas, ir visažinis, ir laimingas…
Joninės švenčiamos visoje europinėje kultūroje. Visose šalyse, kur yra indoeuropiečių palikuonių. Geriausiai jas pažįsta baltai, slavai ir skandinavai, nes jie ilgiausiai išlaikė ryšį su senolių išmintimi.
Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.
Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa
Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydomąsias žoleles, mat tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį.
Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.
Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.
