Apie pagonių dievus, šventuosius, paukščių sparnus ar geriausius būdus medyje kaltu išgauti džiaugsmą su Gintaru Varnu gali kalbėti valandų valandas. Šiandien sako esąs laimingas, nebenori dalyvauti visur, įgavęs vidinę laisvę. Tačiau kelias iki tokio savęs realizavimo buvo vingiuotas…
Prisimena špygą
Tuomet E.Tičkaus vidurinėje jis jau lankė drožėjų būrelį, 1984 m. išvažiavo į Panevėžio “profkę” mokytis staliaus amato. Ten, dailiųjų amatų būrelyje, kaip dabar pamena, buvo išdrožęs “gerą špygą”. Ją prisimena, tačiau šaukštams ar kitiems elementariems drožinukams kantrybės, rodos, neužtekdavo, o gal buvo neįdomu.
Grįžęs iš Panevėžio, statybos organizacijoje dirbo stalium, vėliau buitiniam kombinate, paskui išėjo armijon. Po jos mokėsi Kaune teisę ir socialinį aprūpinimą, tačiau šioj srity nedirbo. Nuėjo policijon, apie kurią daug kalbėti niekuomet nenori ir iš kurios išėjo, nes sulaukė pensijos, o ir dėl sveikatos. Šiandien jo gyvenimas – drožyba. Jau gerą dešimtmetį drožėju būdamas Gintaras jaučiasi esąs daugiau nei tautodailininkas, tačiau ir ne profesionalas.
Drožė meškiukus su “bačkelėm”
Pirmasis autoritetas jam buvo drožėjas iš Juodupės Robertas Žaliūkas, kurį Gintaras, dar mokinys būdamas, pamatė su dviem kaltais taisantį kažkokį drožinį. Atrodė taip tikra. Pamažu užsidegė. Pamena, pats prakapojo pušies gabalą, kažkas panašaus į nykštuką išėjo, dar vėliau drebulėj bandė išdrožti stirnos galvą, meistrauti kitokius darbelius mokykloje, vėliau Panevėžyje. Kai grįžo iš armijos, atsirado rusiškų kaltelių. Tam metui šie įrankiai atrodė profesionalūs, rimčiau dirbti pradėjo. Bet viskas, kaip sako, “Rusijos sąlygomis”. Iš pradžių masines statulėles – meškiukus su “bačkelėm” – drožė, bet jam savarankiškai “būtų buvę gėda į viešumą išlįsti su tokiu darbu”. Menai prasidėjo dar dirbant policijoje, kai galerija “Arka” apie kokius 1993-iuosius organizavo teisėsaugos struktūrose dirbančiųjų kūrybos parodą. Jai Gintaras padarė 10 darbelių, iš kurių keturi buvo atrinkti. Vieną dar ir šiandien turi: piemenukas su dūdele kabo ant tualeto durų. Tiesa, tą parodą prisimena kaip kažką baisaus. Mat buvo nepratęs, jog kažkoks ekspertas garsiai kritiką rėžtų. “Daugiau gyvenime nedalyvausiu, kai čia dailininkas pradeda tave maitoti”, – manė tada. Šiandien supranta, kad kritika “suvalgoma”, praeina kiek laiko ir pasimiršta.
Įsivaizdavo pasiekęs aukštumas
Gintaras prisimena, kad drožti norėjosi ir po tos parodos, tačiau bėda – iš kur rasti, kas pamoko, kaip pabendrauti su tais, kurie kažką kuria? Rokiškyje šios srities menininkų nebuvo. Tik Vizbarą, kuris stirnų galvas Moškėnuose drožia, žinojo. “Bet kad kas pasakytų, kokią medieną imti, kaip prieš plauką drožti, kaip dar daugiau subtilių dalykų daryti, taip nebuvo”, – prisimena pašnekovas. Dar dirbdamas policijoj jis pradėjo dalyvauti vietinėse tautodailininkų parodose. “Kad ir ne ką tepadaręs, įsivaizdavau, kad esu pasiekęs aukštumas”, – ironizavo kūrėjas. Tik 2001-aisiais, išėjęs pensijon, pradėjęs kurti savo bazę, pamatė, kad jis dar labai skystas, kad jam dar mokytis ir mokytis.
Davė laisvumo “dūšiai”
Ir prasidėjo tie mokslai, kai kraštietis Kalėdų Senelis Arvydas Bagdonas pradėjo kviesti į plenerus Skemuose, į pensionatą, kur atvažiuodavo medžio ir akmens skulptoriai. Gintaras prisipažįsta, kad bendravimas su jais davė laisvumo “dūšiai”. Per tuos plenerus dešimt ar daugiau didelių Gintaro darbų pensionate liko. O vėliau prasidėjo Liongino Šepkos plenerai Rokiškyje. Pakvietė ir jį. Taip pradėjo dirbti ir bendrauti su medžio skulptoriais, kurie jau ne pirmus metus kuria, ne vieną premiją gavę. Šiuose pleneruose, prisipažįsta, prasidėjo tikroji mokykla, kurioje vėl pasijuto pirmoku.
Šiandien pašnekovas skaičiuoja, kad yra dalyvavęs bene 20 plenerų, o jo darbų, be Rokiškio, galima pamatyti Panevėžyje, Kupiškyje, Pakruojyje, Utenoje, Kaune, Vilniuje, Alytuje, Kulautuvoje. Taip pat ir užsieny – Latvijoj, Vokietijoj, Italijoj. Toliausia pasaulio vieta, kur išvežti Gintaro rūpintojėliai – Malaizija. Rašinio herojus šypsosi: net neįsivaizdavęs, kad ir ten yra katalikų. Mūsų rajono viešose ir privačiose aikštėse ar pievose G.Varno drožinių kol kas nėra tik Panemunėlio ir Juodupės seniūnijose, tačiau Juodupėje, sakė, greitai bus. Iš viso, medžio skulptorius skaičiuoja, yra sukūręs daugiau nei 80 didelių stacionarių kūrinių.
Būdavo tarp prizininkų
L.Šepkos premijai laimėti skirtuose prestižiniuose respublikiniuose konkursuose Gintaras dalyvavo tris kartus. Visuomet buvo tarp tų vadinamųjų prizininkų, kuriems komisija duodavo kokį paveikslą ar albumą. “Jau nebesinori pagrindinės premijos. Koks tikslas? Užsidėti dar vieną pliusiuką? Bet jei pats jautiesi stiprus ir gali?” – svarsto kūrėjas. Vieneriais metais jis prisipažino jautęsis stiprus, bet kartu pajuto, kad yra stipresnių. Vis dėlto, Gintaras mano, šitai premijai reikia subręsti, ypač žinant, kad konkurse dalyvauja jo autoritetas anykštėnas Jonas Tvardauskas, drožiantis jau 50 metų. Utenoj mūsų herojui teko dirbti su Stasiu Karanausku, žmogumi kurčiu nuo keliolikos metų. Gintaras knygose apie jį skaitė ir negalėjo pagalvoti, kad teks su juo dirbti. “Bendravimas su drožėjais – istorija, tradicijos, kurias jie perduoda mums, “pižonams”, – šypsosi rašinio herojus. Jis supranta, kad nebegrįš į tuos laikus, kada drožė L.Šepka. Su dabartiniais įrankiais net nebūtų įmanoma padaryti tų darbų, kuriuos dievdirbys vienu kalteliu ar viniu drožė. “Autoritetas turi būti gyvas. L.Šepkos negali pritaikyti šiandienai, nors pleneruose mūsų ir prašo kurti jo stiliumi”, – įsitikinęs drožėjas.
Uždarbis ir prasmė
Geriausia jam, kai nėra konkrečių nurodymų, ką ir kaip kurti, nenubrėžia ribų. “Tuomet ir uždarbį gauni, ir save realizuoti gali”, – mano medžio skulptorius. Kokių begautų užsakymų, dar nepasitaikė, kad klientas sakytų: “Susidėk savo darbus ant kupros ir vežkis.” Kiekvienoj skulptūroj, kurią daro, realizuoja mintis, kurios nuolat nepalieka galvos. Vėlai gulti eina, nes “ištisai mintys sukasi” – kaip, tarkim, varną išdrožti, kaip jo plunksnos sudėtos. “Priplaukęs esu, galėčiau juk gult ir miegot”, – kalba menininkas. Jis supranta, kad gal ir neprireiks tų varno ar kito paukščio sparnų, bet, jei kas, žinos, kokie jie yra. Juk kai drožinio tema susijusi su sakraline tematika, reikia žinių, negali “įjungti tik fantaziją ir ja kliautis”. Anksčiau Gintaras tūnodavo bibliotekose ir ieškodavo informacijos, o dabar, jei skubu sužinoti, kaip koks šventasis ar pagonių dievas, stebuklingas dalykas yra internetas.
Iš tikrųjų serga
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, kai atsidėjo vien menams, Gintaras, tikrąja žodžio prasme, pradėjo sirgti šita veikla, šituo darbu. Jau gali išvardyti net skulptūras, kuriomis didžiuojasi, apie kurias sako, jog tai “tikrai gera skulptūra”. Viena jų – angelas – atsirado Kėdainiuose, kur renkasi visos Lietuvos tikintieji, Jonas Nepamūkas stovi Pakriauny, prie upės, ir saugo vietinius nuo nelaimių. Jonas Krikštytojas radosi už Lašų, važiuojant link Čivylių.
Svarbiausia, anot kūrėjo, išdrožti rankas ir veidą. Tokius, kad jausmas būtų. Kolega Vytautas Česnulis Gintarui yra sakęs: “Kai išmoksi išdrožti džiaugsmą veide, žinok, moki drožti.” Taigi minėtose skulptūrose pašnekovas jau mato džiaugsmą. Ne šypseną, ne kokį išsiviepimą, o tikrą džiaugsmą. Tiesa, tai “ne lubos” medžio menuose. Gintaras juokauja, kad atestato jam, savamoksliui, niekas neduos, o baigus dvyliktą – lauks trylikta klasė.
Svarbiausia – vaikai
Šiandien Gintarui svarbiausia vaikai – dukra ir sūnus, žmonės, kurie jį supa. Geras draugas jam irgi – didžiausia retenybė ir daugiau nei turtai. Prisimena amžinatilsį fotomenininką Gintautą Dainį, kuris dar prieš dvidešimt metų draugui sakydavo: “Eik ir rodykis arba baik drožti.” Skulptorius prisipažįsta, kad Gintukas padarė įtaką. Šiandien drožyba jam – liga, priklausomybė, narkotikai. Jei kelias dienas neprisiliečia prie medžio, nepatašo, pradeda keistai ir namuose elgtis. “Kaskart gali daryti, ką įsivaizduoji, ir dar gauni už tai pinigus. Tik tapti tokiu laimingu reikia daug”, – gyvenimo išmintimi dalijasi Gintaras Varnas.
Reda Milaknienė
