“Sykį einu mišku, žiūriu – ir netikiu savo akimis: didingų medžių paunksmėje stovi šaldytuvas, o ant jo – televizorius. Žinomi “Snaigės“ ir “Tauro“ prekiniai ženklai, suprask, – grynas, lietuviškas produktas… Trūksta tik sofos, ir būtų visas kambarys: gali ir televizorių pažiūrėti, ir užkąsti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…“ – skaudulio neslėpė Kamajų girininkijos girininkas Sigitas MARKEVIČIUS, paprašytas papasakoti apie jo girininkijai priklausančius Panemunėlio seniūnijos miškus, nuo seno garsėjančius grybautojų “rojumi“…
Pakitęs Salagirio veidas
Panemunėlio seniūnija, įsikūrusi vos už keliolikos kilometrų nuo Rokiškio miesto, aplinkinių dažnai minima ne tik dėl prieš metus čia išdygusios modernios ir daugiau negu 1 mln. litų atsiėjusios žiedinės sankryžos, bet ir dėl savo miškų, nuo seno garsėjančių grybų gausa. “Neteko grybauti Salagirio miške? Anoks tada iš tavęs ir grybautojas, – pasakytų užkietėjęs rudens gėrybių rinkėjas“, – juokėsi Kamajų girininkijos, kuriai priklauso dauguma Panemunėlio seniūnijoje besidriekiančių miškų, girininkas Sigitas Markevičius, “Gimtojo Rokiškio“ paprašytas papasakoti apie šių vietovių miškus.
Pasirodo, vienam gražiausių ir didžiausių rajono miškų – Salagirio – teko nemažai patirti. “Beveik 1,5 tūkst. ha per Panemunėlio ir Kamajų seniūnijas besidriekiančio Salagirio istorijoje būta visko: pokario metais jame vokiečiai iškirto ir išvežė didumą pirmos rūšies eglinės medienos. Tokį mes jį ir paveldėjome – nualintą, sumaitotą, ošiantį menkaverčių drebulynų, alksnynų…“ – pasakojo p. Markevičius ir pridūrė: “Per pastarąjį pusšimtį metų visų mūsų rūpesčiu Salagirio veidas pakeistas neatpažįstamai: šiandien beveik 50 proc. miško – tai 15-40 metų grakštūs eglių, liepaičių, juodalksnių jaunuolynai, 13 ha ošia pavyzdinis beržo sėklinis medynas. Iš jo Rokiškio medelyne užauginti jaunučiai berželiai keliauja į visus rajono miškus.“
Raudonosios knygos gyventojai
Apie Salagirio miško grožį p. Sigitas, prasitarė, galėtų kalbėti valandų valandas. “Čia – pirmoji mano darbo vieta. Per beveik tris dešimtis metų tapo pažįstamas kiekvienas takas, kiekvienas medis“, – nostalgijos neslėpė girininkas. Paklaustas, kokie žvėrys ir paukščiai Salagirio medžių pavėsyje randa savo namus, jis ėmė vardinti: “Briedžiai, elniai, stirnos, šernai, lapės ir daugybė kitų. Grybautojų rojus, matyt, nemažiau patrauklus ir Lietuvos Raudonosios knygos gyventojams: šiemet čia teko ir lūšį sutikti, ir perintį juodąjį gandrą pastebėti. O jau gervių gervių! Dėl jų klyksmo Salagirio prieigose panemunėliečiai anksčiau pajunta pavasarį“, – juokėsi p. Markevičius. Tačiau, pasak girininko, rudenį iš po miško apkloto pradedantys lįsti vienas už kitą gražesni baravykai, o kartu su jais ir pasipilantys grybautojai, žvėrims tampa nemenku išbandymu: triukšmingi, didžiuliais krepšiais nešini gėrybių rinkėjai išbaido žvėrių šeimynas, ir šios, ieškodamos ramybės, priverstos kuriam laikui persikelti į pakrūmes. “Daug kas bijo eiti į mišką! Šiandien reikia saugotis ne žvėries, o žmogaus… Žvėris, jeigu sveikas, nesužeistas ir be jauniklių, niekada nepuls žmogaus, nors akistata su juo nėra labai maloni. Ligi šiol prisimenu susitikimą su didžiule lūšimi. Sniego buvo iki kelių, o lūšį pastebėjau vos už 40 m nuo manęs… Ji nesitraukė, stovėjo ant nuvirtusio medžio… Tokia grakšti, išdidi ir susidomėjusi… Žinojau, jog pasakojimai apie lūšis, šokinėjančias nuo medžių ant žmogaus, yra gerokai persūdyti, tačiau žvilgsniu susidurti su plėšrūnu buvo nejauku. Teko pagalį išsilaužti ir atsargiai, ratu aplenkti lūšį, kuri nė nesiruošė trauktis“, – pasakojo p. Markevičius.
Privatūs miškai – Dievulio valioj…
“Privačių miškų situacija – keblesnė“, – sakė girininkas. Štai Roblių miškas, kurio maždaug 700 ha iš 900 yra ne valstybės, o žmonių nuosavybė. “Miškas apleistas, nuniokotas, jame nėra kelių, padedančių orientuotis. Po nepriklausomybės atkūrimo jį įsigiję žmonės iškirto, tačiau atsodinti taip ir nesuskubo. Šiuo metu miškas paliktas Dievuliuko valioj…“ – nuoskaudos neslėpė p. Sigitas ir akimirką pagalvojęs pridūrė: “O ką čia gali žinoti? Gal gamtai išeis į naudą? Tiesą sakant, visai neblogai miškas atželia.“
Miškas – nelegalus sąvartynas?
“Ar miškuose šiukšlinama?“ – teiravomės girininko S.Markevičiaus. “Sudėtingiausia situacija 197 ha išbujojusiame Pagriaužės miške. Gyventojams strategiškai patogioje vietoje – palei keliuką į miestelį – plytintis miškas šiukšlintojus traukia lyg magnetas. Kokių tik “gėrybių“ čia gali rasti: krūvas statybinių atliekų, senų rūbų, buitinių atliekų, baldų, buitinės technikos. Neseniai radom didžiausią krūvą senų paltų. Kalbėdami su Panemunėlio seniūnu juokais pasvarstėme, ar tik nereikėtų seniūnijos kieme pradėti juos dalinti. Ką “pametė“, tegu pasiima“, – piktinosi girininkas. Labiausia jį suglumino toks vaizdas: “Einu mišku, žiūriu – ir netikiu savo akimis: didingų medžių paunksmėje stovi šaldytuvas, o ant jo – televizorius. “Snaigės“ ir “Tauro“ prekiniai ženklai, suprask, – grynas, lietuviškas produktas… Trūksta tik sofos, ir būtų visas kambarys: gali ir televizorių pažiūrėti, ir užkąsti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…“ – skaudulio neslėpė p. Sigitas.
Girininkas džiaugėsi eiguliu Algiu Neniškiu, akylai einančiu savo pareigas. Jo dėka buvo išaiškintas ne vienas šiukšlintojas. “Taip ir parašykite: norite išvengti gėdos – geriau nešiukšlinkite, nes anksčiau ar vėliau budrus mūsų eigulys vis tiek sučiups jus už rankos! Gaila, tačiau miško sąvoka kai kuriems vis dar asocijuojasi su nelegaliu sąvartynu. O juk XXI amžius: turime šiukšlių konteinerius, specialias stambiagabaričių atliekų bei kompostavimo aikšteles“, – sakė p. Markevičius.
Mokyti nuo mažų dienų
Pasak girininko, ranką prieš gamtą kelia ir jaunas, ir senas. “Jaunimas dažniausia atsikrato išgerto sidro, gazuotų gėrimų butelių, o vyresnio amžiaus žmonės – giros ir kitų gėrimų taros, nuo statybų ar remonto likusio laužo“, – sakė jis. Girininko teigimu, kasmet iš Panemunėlio seniūnijos miškų tenka išvežti 2 sunkvežimius šiukšlių. “ Šiukšlintojams baudų skirti negalime, jeigu jų nepagavome nusikaltimo vietoje. Tačiau jeigu jaučiame, kad prišiukšlino netoliese gyvenantis, stengiamės jį sugėdinti, pabarti. Patirtis rodo, jog nešiukšlinti miškų reikia mokyti nuo mažų dienų. Todėl palaikome glaudžius ryšius su rajono mokyklomis ir seniūnijomis: mokinius, mokytojus ir seniūnijų darbuotojus kviečiame į miško švarinimo akcijas, prašome jų pagalbos atželdinant iškirstus plotus“, – pasakojo girininkas S.Markevičius.
Kai žvilgsnis aprėpia tik iki tvoros…
Gamtos šiukšlinimas – opi Panemunėlio seniūnijos piktžaizdė… Kol kas įprasta tvarkytis reikia tik iki savo tvoros, teigė seniūnas Anicetas Bytautas.
Šetekšnų sąvartyno “ilgesys“
Panemunėlio seniūnija – viena pirmųjų Rokiškio rajone, dar 2004-aisiais turėjusių uždaryti sąvartyną Šetekšnų kaime. “Prisimenu, kilo didžiulis sąmyšis: pasipiktinę gyventojai teigė nenorintys būti bandomaisiais triušiais įvedant nuosavų namų gyventojams šiukšlių konteinerių sistemą. Sąvartyno “ilgesys“ kai kuriuos kamuoja ligi šiolei“, – ironizavo “Gimtojo…“ kalbintas Panemunėlio seniūnijos vadovas. Žmonės šiukšles veža ne ten, kur galima, bet ten, kur papuola. “Ypač pamėgo apsauginę Šetekšnos upės zoną ir Pagriaužės mišką šalia kelio. Švarinimosi akcijos metu iš šių vietų išvežėme krūvas plastikinės taros, statybinių atliekų. Aptikti neįprastos formos stikliniai buteliai rodo, jog šiukšlinti čia mėgta ir sovietmečiu. Vadinasi, ne kažin kiek pažengėme…“ – pastebėjo p. Bytautas.
Kova su… konteineriais
Seniūnas pasakojo apie sunkią pradžią, aršią kovą dėl reikalavimo įsigyti šiukšlių konteinerius. “Vieni sakė, kad jiems nereikia jokių konteinerių, šiukšlės puikiausia “išeina“ per kaminą, kiti teigė, jog naujoji tvarka juos nuvarys į bankrotą. Įspeisti į kampą konteinerius įsigijo susikooperavę su kaimynais“, – neslėpė p. Bytautas. Teko perkalbėti net tvarkingiausių sodybų šeimininkus. “Kam man konteineris? Kiek aš teprišiukšlinu… Važiuodamas į Rokiškį vieną kitą maišiuką paliksiu mieste prie konteinerių“, – tuokart stebino ne vienų pavyzdinių namų savininkas. Per šešerius metus situacija pasikeitė: šiuo metu šiukšlių konteinerius turi beveik visos seniūnijos šeimos.
Entuziastų – nedaug
“Rudenį problemų kelia augalinės kilmės atliekos: apgenėtų medžių šakos, lapai, bulvienojai. Savuose ūkiuose kompostuoti tingintys žmonės jų atsikrato lengviausiu būdu – išveža į pamiškes, paupius ir palieka ten pūti“, – sakė p. Bytautas. Ne kartą buvo svarstyta galimybė seniūnijos teritorijoje įrengti bioskaidžių atliekų kompostavimo aikštelę, tačiau tam vis pristinga lėšų. “Pagal šiandien galiojančius aplinkosaugos reikalavimus, kompostavimo aikštelės atliekų turinys negali gertis į po ja esantį gruntą, todėl reikia nemažai atsieinančios specialios dangos. Kol kas tokių galimybių neturime. Kaip išeitį svarstėme kompostavimo aikštelę rengti buvusiose fermų silosinėse. Tačiau išlieka galimybė, jog žmonės į ją ims gabenti ir kitas atliekas, iškiltų naujas sąvartynas. Taip ir sukamės užburtame rate…“ – apmaudo neslėpė seniūnas. Paklaustas apie tai, ar seniūnijoje yra daug žmonių, norinčių prisidėti prie aplinkos švarinimo, pripažino: “Nedaug. Pas mus nuo seno įprasta tvarkytis tik iki savo tvoros, o kas už jos – jau ne mano reikalas… Kol toks požiūris nepasikeis, nieko doro nebus: ir toliau švarinimo akcijose dalyvaus tik moksleiviai, mokytojai bei seniūnijų darbuotojai.“
Agnė PUTEIKYTĖ-MACKUVIENĖ
