Jau ne pirmi metai „Maksimos“ rengiamame jaunųjų talentų konkurse šiemet stipendiją gaus J.Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos vienuoliktokė, dailininkė Sigita Morkūnaitė. Talentinga moksleivė yra tarp keturių gabiausių jaunųjų Lietuvos menininkų…
Nieko arba gerai
Dalyvauti konkurse Sigita sugalvojo ne pati. Televizijos ji nežiūri, tad nebūtų sužinojusi ir apie tokį konkursą. Tėvai ir jų draugai pasiūlė merginai pamėginti, o Sigita nusprendė, jog negali prarasti šanso, nes „arba nebus nieko, arba bus gerai“. Pagal konkurso nuostatus reikėjo diplomų, rekomendacinių laiškų, darbų pavyzdžių, pagyrimo raštų. „Visko, kas įrodo, jog esi talentingas“, – šypsosi pašnekovė. Mergina, tiesa, tokių raštų nekaupia, tačiau viską surenka mama. Taigi ir šį kartą ji surinko reikalingus raštus, mokytojai Arūnas Augutis ir Raimondas Gailiūnas parašė rekomendacinius laiškus, o pati Sigita – motyvacinį laišką komisijai.
Stengtis dėl savo svajonių
„Ilgai buvau be galo tyli, kukli ir uždara. Bet koks savęs “viešinimas” man atrodė arogantiškas poelgis. Vis dėlto nusprendžiau dalyvauti „Maksimos“ organizuojamame “Jaunųjų talentų” konkurse. Kodėl? Supratau, jog mano gyvenimas manimi nepasirūpins. Aš pati turiu rūpintis savo gyvenimu. Jei slėpsiuosi ir nieko nedarysiu, niekas ir nevyks. O svajonių aš turiu. Daug ir labai didelių. Mano patirtis rodo, jog pasyvių romantikų gyvenimuose svajonės (kad ir kaip skaudu…) nelinkusios virsti tikrove. Tad privalau stengtis dėl savo svajonių, kurios naktimis degina širdį jau, drįstu teigti, daugelį mano neilgo gyvenimo metų“, – rašė Sigita motyvaciniame laiške. Jame išvardyti ir pastarųjų metų jaunosios menininkės pasiekimai.
Oficialumai
Praėjusiais ir šiais metais merginos kūrybiniame gyvenime, be dalyvavimo įvairiuose konkursuose bei sėkmingų pasirodymų juose, buvo dar keletas labai svarbių įvykių: 2009-ųjų gruodžio mėnesį pirmą kartą ji dalyvavo bendroje Rokiškio dailininkų klubo „Roda“ bei kitų, jau pripažintų Lietuvos menininkų parodoje „Moters Širdis“; 2010–ųjų balandį gavo kvietimą dalyvauti bendroje, kasmetinėje-ataskaitinėje „Rodos“ parodoje kaip pilnateisė klubo narė. Ir pernai, ir šiemet Sigita buvo nominuota dviejuose svarbiuose miesto renginiuose: Jaunimo apdovanojimuose kaip „Metų menininkas“ ir „Nikodemuose“ kaip „Metų debiutas“. Pastarąją nominaciją ji laimėjo. Sigita baigė Dailės mokyklą ir buvo viena iš trijų mokinių, kurie, be baigimo diplomo, dar gavo padėkas už labai gerą mokymąsi. Merginos baigiamasis darbas taip pat buvo įvertintas labai gerai. Jos, vienuoliktokės, paveikslų jau įsigijo žmonės Lietuvoje bei užsienyje.
Reikėtų priminti dar ir tai, jog dailės mokytojai, „Rodos“ klubo kolegos ne kartą yra sakę, kad ateity dailės pasaulyje Sigitos pavardė bus minima ne kartą.
Iš džiaugsmo nešokinėjo
Kaip ten bebūtų, Sigita, išsiuntusi reikalingus dokumentus „Maksimos“ konkursui, juos pamiršo. Ji negalvojo, ar pasiseks, ar nepasiseks, mat dalyvauti konkurse – ne jos idėja, be to, į stipendiją pretendavo ne vienas šimtas jaunų žmonių. Net ir tada, kai rugpjūčio pabaigoje jai paskambino iš Lietuvos televizijos ir pasakė: “Jūs laimėjote „Maksimos“ stipendiją“, jokio „begalinio šokinėjimo“ nebuvo. Sigita šią žinią priėmė, ir tiek. Mat ji „neturi savybės rautis plaukus iš džiaugsmo“. Tik filmavimo metu sužinojo, kad kūrybos ir meno srityje gaus paskatinamąją stipendiją – 250 litų per mėnesį. Pagrindinę – 500 litų stipendiją kūrybos ir meno srityje gavo balerina, o kitas paskatinamąsias – dar viena dailininkė ir rašantis vaikinas. „Malonu, jog mane įvertino. Pinigai bus ateičiai, neplanuoju išlaidauti kas mėnesį“, – svarsto Sigita. Šiandien ji neabejoja: ateitį sies su daile, kurs visą gyvenimą. Tiesa, šiandien dar nežino, kur tai darys: Lietuvoje, Italijoje ar JAV, kur meno studijos itin brangios – brangesnės nei pas mus.
Negali pasiekti žinojimo ribos
Dailės mokyklą Sigita baigė praėjusiais mokslo metais, bet joje mokosi papildomai. „Žinių niekuomet nebus gana, negali pasiekti ribos, kai tu viską žinai“, – mąsto dailininkė. Šiandien ji kuria paveikslą, kuris užsakytas prieš metus, tačiau nemėgsta kalbėti apie kūrinius, kol jie nebaigti. Yra nemažai norinčių turėti Sigitos paveikslų, tačiau autorei vis trūksta laiko. Mat jai labai svarbu, kad kūrinys „išeitų iš vidaus“, nepuola „daryti užsakymų“, jos nepaskubinsi. Nesvarbu, kad giria, gerai vertina, vadina talentinga. Sigita sako, jog kol kas neturi tokio darbo, apie kurį sakytų, kad viską padarė, nieko netrūksta, tobula.
Ją domina realistinė tapyba, senųjų meistrų technikos. Modernus menas Sigitai, prisipažįsta, svetimas. Tiesa, kitų menininkų modernistiniai darbai patinka, bet jai pačiai tas stilius tiesiog nelimpa. Kūrybine prasme, vienuoliktokė šypsosi, esanti senamadiška, nors supranta, kad taip sakyti kvaila: menas negali išeiti iš mados – keičiasi tik jo forma, pateikimo būdas.
Įkvepia gyvenimas ir žmonės
Tapyti Sigitą įkvepia bet kas: pats gyvenimas, reiškiniai, daiktai, labai dažnai žmonės. Tiesa, tas įkvėpimas ribojamas mokykla, pareigomis, pamokomis, kita veikla. „Bet nemanau, kad jis gali išsekti“, – svarsto rašinio herojė. Ji sako esanti be galo dėkinga Tam, kieno dėka šiame pasaulyje turi galimybę kurti. Nes kūryba, jos nuomone, yra dieviškiausia žmogaus veiklos rūšis, apimanti plačiausius įvairiausių galimybių horizontus. Pažinti tas galimybes ir jomis pasinaudoti – didžiausia menininkės svajonė. „Tapyba kaip kalbėjimo su pasauliu būdas; tapyba kaip klausimas; tapyba kaip atsakymas; tapyba kaip pokalbis su savimi; tapyba kaip gydymas; tapyba kaip pasaulio puošmena; tapyba kaip problemų sprendimo būdas; tapyba kaip problema, kurią reikia spręsti. Kurią PRIVALAU išspręsti“, – tai Sigitos Morkūnaitės žodžiai.
Reda Milaknienė
