Lietuvos romų bendruomenės aistras kaitina kraujomaišos skandalas. Šią istoriją įdėmiai seka pandėliečiai: Vilniaus Kirtimų taboro gyventojas Stepas Visockis, save vadinantis čigonų baronu, septynerius metus mokėsi Pandėlio specialiojoje mokykloje. Jo buvę pedagogai įsitikinę: jeigu Stepui likimas būtų buvęs dosnus, scenoje jis galėtų konkuruoti su Radžiu.
Geriau nutylėti
Pandėlio krašto žmonės įdėmiai žiūri laidas apie romų bendruomenės skandalą. Jiems rūpi dainininko Radžio Aleksandrovičiaus reakcija į žinią, esą jo tėvas ir motina gali būti brolis ir sesuo. Tačiau pandėliečiams įdomiau stebėti Stepo Visockio, viešai išsakiusio šią naujieną, elgesį: mat jis mokėsi Pandėlio specialiojoje mokykloje. Beje, ši ugdymo įstaiga nė karto nebuvo paminėta nei televizijos laidose, nei spaudos publikacijose apie romų bendruomenės skandalą.
„Kas gali girtis tokiais kukliais mokslo pasiekimais? Geriau jau nutylėti“, – šypsodamasi sakė Pandėlio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Eleonora Vitkevičienė, daugelį metų vadovaujanti neįgaliųjų vaikų mokymo padaliniui.
Pedagogė prisiminė, kad jų Stepukas iki septynerių metų augo Panevėžio A.Bandzos, o pirmąją klasę pradėjo lankyti Antazavės (Zarasų r.) vaikų globos namuose. Berniukas negebėjo įsisavinti mokymo programos, todėl buvo perkeltas Pandėlio specialiojon mokyklon. Čia jis mokėsi iki aštuntos klasės. „Mažo ūgio, labai greitas, judrus, visur pastebimas ir reikalaujantis dėmesio“, – tokį auklėtinį prisiminė pedagogė.
Paauglys, išėjęs iš valdiškų namų, užuovėją rado Panevėžio čigonų tabore. Tačiau jis, kaip ir daugelis Pandėlio mokyklą baigusių auklėtinių, dažnai į ją grįždavo: Stepas lankydavo draugus, mokytojus. Pasisvečiuodavo kelias dienas ir iškeliaudavo.
Susigundė valdžia
Prieš 15 metų žiniasklaida rašė apie S.Visockio ketinimą balotiruotis į Seimą. Šis jo pasirinkimas šokiravo buvusius Stepo mokytojus. „Jam pakako žinių ir gebėjimų romus burti bendruomenėn, padėti jiems tvarkyti dokumentus ar savivaldybėje kovoti už savo tautos teises. Tačiau mes labai abejojome jo galimybėmis dirbti Seime“, – prisiminimais apie buvusį auklėtinį dalijosi p. Vitkevičienė. Po nedidelės pauzės pedagogė pridūrė: „Šiandien šiek tiek kitaip vertinčiau jo pasiryžimą pakliūti į Seimą: tarp šokančiųjų ir dainuojančiųjų galbūt ir jis rastų vietą.“ Apie kraujomaišos skandalą pedagogė sakė nenorinti diskutuoti. „Nesu linkusi viešinti informaciją apie auklėtinius. Ir taip labai daug pasakiau“, – pridūrė ji.
Dėmesio centre
„Žiūrėk televizorių, tavo Stepą rodys“, – pandėlietės Valerijos Volodkienės bute netyla telefono skambučiai. Buvusi Pandėlio specialiosios mokyklos mokytoja globojo auklėtinį Stepą: kartais jį parsivesdavo namo, su juo bendravo. Vaikas, nepažįstantis savo tėvų, labai norėjo turėti globėjus. „Keletą kartų jis mane vadino mama“, – atviravo garbaus amžiaus senolė.
Ji tikino, jog Stepas buvo tikras romų tautybės vaikas: guvus, greitas, kur bepasisuksi, visur jo pilna. Jis labai mėgo vadovauti kitiems vaikams, stengėsi būti dėmesio centre, džiaugėsi sulaukęs pagyrimų, o iškrėtęs šunybę greitai suregzdavo milijoną priežasčių netinkamam elgesiui pateisinti. Pedagogės žodžiais, Stepas buvo tipiškas mamos neglaustas, nemyluotas, nebučiuotas valdiškų globos įstaigų vaikas: lipšnus, paslaugus, malonus, mandagus kitam žmogui, iš kurio tikisi ko nors gauti. Stepas iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą, kovojo už save, kartais net agresyviai, nemąstydamas apie pasekmes. „Žiūrėjau į Stepą ir mačiau: jis užaugo, suvyriškėjo, tačiau mažai tepasikeitė. Kalba kaip diplomuotas advokatas, gina savo poelgį, bando išlaviruoti… Pasiduoda tik pajutęs, jog nebegali išsisukti. Tuomet Stepas mikliai pasikeičia: jo akys pilnos ašarų, vos ne ant kelių atsiklaupęs maldauja atleidimo“, – paauglio ir šiuo metu per televiziją dažnai rodomo čigonų barono elgesį lygino V.Volodkienė.
Sliuogė lietaus vamzdžiais
Mokytoja V.Volodkienė prisiminė dar vieną įvykį, kai Stepas visus „sustatė ant blakstienų“. Jis nesutarė su jauna, ką tik pradėjusia dirbti pedagoge. Kartą nepatenkintas paauglys labai supyko ir pagrasino šokti pro trečiojo aukšto langą. Ketinimo jis neįvykdė: šokti nešoko, o tik nusliuogė lietaus vamzdžiu. Taip pasielgęs Stepas nedrįso grįžti mokyklon, tad slėpėsi Pandėlyje. Policija, sugavusi bėglį, nuvežė jį ligoninėn. Iš čia paauglys pabėgo ir pasibeldė į mokytojos Valerijos namų duris. „Stepas parodė čigonišką užsispyrimą: jam negalima nurodinėti, įsakinėti, su juo reikia tartis ir derėtis. Jis nenorėjo klausyti mokytojų, kurie jo negerbė“, – teigė pedagogė.
Ji nenustebo, kai Stepas, įsikūręs Vilniaus tabore, pradėjo burti bendruomenę ir skelbėsi kovojantis už čigonų teises. „Jam reikėjo žmonių, kurie jo klausytų ir kuriems jis galėtų vadovauti“, – sakė pašnekovė. Baigęs mokslus paauglys susirado motiną. Tačiau savo globėjai mokytojai jis skundėsi nesitikėjęs pamatyti tokio kraupaus vaizdo ir sakė niekada negyvensiąs su moterimi, kuri jį pagimdė. Globėjos atmintyje išliko Stepo samprotavimai apie šeimą: jis prisiekinėjo neieškosiąs antrosios pusės, mat jam šeima nereikalinga. Tačiau jis pasielgė priešingai: vedė romų tautybės moterį. Sukūręs šeimą Stepas tuo labai džiaugėsi, kartu su žmona viešėjo globėjos namuose.
Smurtavo?
Mokytoja V.Volodkienė, negailėjusi pagyrimų globotiniui, vis dėlto prasitarė ir apie nemalonius dalykus. Kai Stepas išvyko iš Pandėlio mokyklos, jaunesni mokiniai prabilo apie patirtą smurtą: Stepas vaikus buvo įbauginęs ir šie bijojo skųstis. „Su Stepu man sekėsi bendrauti, o kolegos juo skundėsi“, – prisipažino globėja.
Beje, Pandėlio pedagogai nenoriai kalbėjo šia tema, papasakojo vos keletą nutikimų su sąlyga, kad nebus minimos jų pavardės. Anot Stepo mokytojų, įpykęs paauglys ne tik grasindavo šokti pro langą, bet ir ropšdavosi ant mokyklos stogo ir stebėdavo nusigandusių mokytojų reakciją. Jam patiko vaidinti mirusį: atsiguldavo ant nugaros, sudėdavo rankas, o jaunesniems vaikams liepdavo klauptis aplink jį ir giedoti. Jeigu Stepui giesmės nepatikdavo, vaikus auklėdavo kumščiu, liepdavo jiems vėl klauptis ir giedoti.
Pedagogai prisiminė ir čigoniuko aistrą žirgams. Stepas pasikinkė mokyklos arklį ir lakstė po Pandėlį. Šis pasivažinėjimas baigėsi liūdnai: lūžo vežimas. „Stepas sakė mylintis arklius, tačiau jo elgesys tam prieštaravo: gyvulius jis negailestingai pliekė botagu“, – sakė mokytojai.
Lygiavertis konkurentas
Mokytoja V.Volodkienė mena koncertus, kuriuos ji rengė su specialiųjų klasių mokiniais. Stepas buvo pasirodymų siela: jis rikiuodavo choristus, pranešdavo, kas ir kokią dainą atliks, dažnai pats dainuodavo. „Aš grodavau pianinu, o Stepas būdavo ir atlikėjas, ir dirigentas“, – malonias darbo akimirkas prisimena mokytoja. Stepo žvaigždžių valanda išaušo Berčiūnų vasaros stovykloje. Kiekviena mokykla turėjo parengti nuotaikingą programą. „Stepo atliekama daina „Šoka basos raganaitės“ neturėjo sau lygių…“ – linksmai pasakojo p. Volodkienė.
Mokytojos nuomone, gamta Stepą apdovanojo gražiu balsu ir klausa. Jis lankstus, drąsus, nejaučiantis baimės, charizmatišas, nuoširdus. Taigi jis turi visas scenos žmogui reikalingas savybes, todėl galėtų būti lygiavertis konkurentas Radžiui. Deja, likimas pašykštėjo Stepui malonių: jis neturėjo galimybės pajusti, ką reiškia valdyti tūkstantinę gerbėjų minią.
„Širdperša“, – šis p. Volodkienės ištartas žodis bene tiksliausiai apibūdina, Stepo norą domėtis Radžio gyvenimu ir viešai paskleisti informaciją apie kraujomaišą. Jis dar kartą pasiekė savo tikslą: atsidūrė dėmesio centre, nors yra apibūdinamas ne pačiais geriausiais žodžiais. Romų tauta už tokį elgesį S.Visockį gali nubausti griežčiausia bausme – suteikti jam “mangirdo” statusą: trejus, o gal net ir penkerius metus atskirti jį nuo bendruomenės. Jam bus uždrausta gerti iš vieno stikliuko, valgyti iš bendro dubens, o tai yra didžiausias čigono paniekinimas.
Dalia Zibolienė
