– Kada susidomėjai daile ir supratai, kad tai – tavo kelias?
– Nebuvo atskaitos taško, nuo kurio ėmė ir prasidėjo mano, kaip menininkės, kelias. Joks nušvitimas staiga neaplankė – piešiau nuo ankstyvos vaikystės. Paklausta, kuo svajoju būti užaugusi, visada atsakydavau, jog būsiu dailininkė. Didesnių abejonių niekuomet taip ir nekilo, nesiblaškiau. Vis dėlto rimčiau domėtis daile, konkrečiau, tapyba, pradėjau 2006 m., kai ėmiau lankyti tuometinę Rokiškio dailės mokyklą. Didžiulę įtaką man padarė pažintis su menininku Raimondu Gailiūnu, kuris ten tapybą ir dėstė. Nepaisant skirtingų tapybos technikų, greitai radome bendrą kalbą – sutapo pasaulėjautos. Kadangi R. Gailiūnu pasitikėjau (o tai, esu įsitikinusi, yra svarbiausia mokytojo ir mokinio santykiams), nuolat užduodavau šiam klausimus, buvau atvira kritikai, leisdavomės į ilgiausias filosofines diskusijas. Tiesa, mokyti tapyti jis manęs nebandė, dėl technikos buvau „palikta ramybėje“. Tačiau godžiai sėmiausi jo, kaip vyresnio menininko (ir žmogaus), išminties. Tai formavo mano požiūrį į kūrybą, įkvėpė bei kėlė dar daugiau klausimų, į kuriuos atsakinėju iki šiol.
– Buvai dar visai jauna, kai tavo darbai netruko atsirasti parodose…
– Už pirmąsias parodas turėčiau dėkoti Arūnui Augučiui, kitam Rokiškio dailės mokyklos mokytojui. Jis mane, dar visai jauną ir „neapsiplunksnavusią“, pakvietė prisijungti prie dailininkų profesionalų klubo „Roda“. Taip mano darbai iš siauros mokyklinės terpės pateko į platesnę – Rokiškio krašto. Buvo grupinių parodų ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose, Latvijoje. Tiesa, nors pirmieji rimtesni paveikslai vis dar sulaukia juos menančių žmonių dėmesio, pati jaučiuosi seniai „išsinėrusi“ iš savo ankstyvosios kūrybos, dauguma idėjų ir anuomet tapytų motyvų – nebeaktualūs, todėl detaliau kalbėti apie senus savo darbus prasmės nematau.
– Baigusi mokyklą nusprendei kelti sparnus iš Lietuvos. Kokios buvo šio pasirinkimo priežastys?
– Pagrindinė priežastis – nenoras mokytis Vilniaus dailės akademijoje (VDA), o Lietuvoje tai yra vienintelė rimta įstaiga, siūlanti tapybos studijas. Baigusi vienuolika klasių turėjau galimybę prisijungti prie VDA tapybos pirmakursių vasaros praktikų Salų dvare. Ten gyvenau ir dirbau mėnesį, stebėjau studentų ir dėstytojų bendravimą, mokymo ypatumus, keliamus reikalavimus. Buvo įdomu, įgavau vertingos patirties, tačiau visuomet turėjau polinkį maištauti, dirbti savaip, irtis „prieš srovę“. Supratau, jog kūryboje norėčiau daugiau laisvės, tad pradėjau dairytis į studijas užsienyje.
– Kuriame pasaulio krašte nusprendei studijuoti?..
– Dėl kalbos, finansinių sumetimų ir pažangesnio, lankstesnio požiūrio į studentą pasirinkau Jungtinę Karalystę. Ten įstojau net į kelias meno institucijas, tačiau galiausiai pasirinkau The Glasgow School of Art tapybos bei grafikos bakalauro studijas. Matyt, suviliojo Škotijos kalnai – gamta visada turėjo didelę, bet nebūtinai apčiuopiamą įtaką mano savijautai ir kūrybai.
– …ir kur gyvenimas nubloškė dabar?
– Studijas The Glasgow School of Art baigiau praėjusiais metais. Kurį laiką darbus eksponavau galerijoje Glazge, su alpinistų grupe keliavau po kalnus, tačiau pajutau, jog bakalauro diplomas užbaigė mano kūrybinę „odisėją“ Škotijoje ir atėjo metas judėti toliau. Laikinai grįžau į Lietuvą, bet iki šiol teko dažnai skraidyti į Londoną, kur buvau įtraukta į „Aon“ korporacijos meno projekto programą, ten iki šiol tebevyksta paroda, kurioje galima išvysti kelis mano darbus. Deja, Londonas man niekuomet nepatiko (per daug triukšmo, taršos, žmonių), tačiau įsimylėjau mažesnius Rytų Sasekso miestelius bei juos supančias girias, senus ąžuolynus ir kalvas, o svarbiausia – unikalią tenykščių menininkų bendruomenę. Paaiškėjo, jog ten gyvena ne vienas mane daugybę metų žavėjęs kūrėjas – jau turėjau progų susipažinti, tad artimiausiuose planuose – kūrybinė veikla pietryčių Anglijoje.
Tiesa, nepaisant klajonių, visuomet jutau tvirtą ryšį su gimtąja šalimi. Šaknys, gilus lietuviškas santykis su gamta, kalba, papročiais bei visokiausi atavistiniai aidai – visa tai manyje veikia labai stipriai. Be to, šiuo metu Lietuvoje bendradarbiauju su „Contour Art Gallery“ (jos įkūrėjos Vilmos Mačianskaitės dėka buvo surengtos mano darbų parodos Vilniuje bei Bolonijoje, Italijoje). Neseniai su šia galerija pasirodžiau tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius’17“. Mano kūrybinei veiklai šiemet buvo skirta Lietuvos kultūros tarybos stipendija – žinau, jog galėčiau likti ir kurti Lietuvoje. Galbūt ateityje taip ir bus. Vis dėlto, esu jauna, manau, dabar pats tinkamiausias laikas eksperimentams ir naujoms patirtims.
– Tapyba tau – gyvenimo būdas ir darbas kartu? Koks paskutinysis tavo darbas?
– Tapyba – tik kalbėjimas apie gyvenimą, jo fragmentų atspindžiai. Gyvenimas vyksta už studijos ribų – bendraujant su žmonėmis, patiriant emocijų, keliaujant, matant vaizdus, girdint muziką. Tad, norint gerai tapyti, gyventi reikėtų taip, kad įdomių, keistų potyrių, vaizdų ir stiprių jausmų prisodrinta būtų tavo kasdienybė. Kad vėliau beliktų mėginti tuos patyrimus užfiksuoti. Gyvenimo būdas, darbas, laisvalaikis – visa susilieja.
Paskutinis tapytas paveikslas – „Kai išgirsi traškėjimą“. Arčibaldo (tai – vienas paslaptingas personažas Antano A. Jonyno eilėraščiuose) portretas šalia raganų šluotomis (augalų liga) apaugusių medžių siluetų. Horizonte nusidriekia ir sutemose ištirpsta begalinis industrinio miesto labirintas…
– Kas labiausiai turėjo įtakos tavo kūrybai? Menininkų darbuose dažnai atsispindi ir įvairūs gyvenimo periodai…
– Kiekvienas gyvenimo tarpsnis neišvengimai veikia kūrybą. Kuriančio žmogaus čiuptuvėliai visada jautrūs supančiai aplinkai – jai kintant, vienaip ar kitaip keičiasi ir kūryba. Tikriausiai kol kas galėčiau išskirti porą kūrybos periodų: ankstyvąjį, iki studijų pradžios, – ramų, patogiai įtaisytą gimtajame krašte, nukreiptą į kartais naivoką, bet nuoširdžią savianalizę; ir studijų Glazge – kur kas sudėtingesnį, daugiasluoksnį, nukreiptą jau į abipusę kelionę – tiek į save, tiek į (pasikeitusią) aplinką, pastarosios ir savasties santykį bei sąlyčio taškų paieškas. Apie dabartinį kūrybos periodą nieko pasakyti negaliu – visi gyvenimo tarpsniai aiškiai atsiskleidžia tik tuomet, kai yra praeityje.
– Ar paveikslams „gimti“ reikalingas susikaupimas, ar viskas vyksta spontaniškai?
– Paveikslų spontaniškai „negimdau“. Dažniausiai tenka išlaukti ilgą „nėštumo“ laikotarpį, kurio metu išsigrynina įvairūs patyrimai, bręsta vaizdiniai, nuojautos, kaip turėtų atrodyti ir jaustis būsimas darbas. Tapydama taip pat užtrunku ilgai, dažniausiai kryptingai einu subrandintos paveikslo vizijos link, keliu sau itin aukštus reikalavimus, esu perfekcionistė. Tiesa, būna, jog staiga pasiduodu netikėtai intuicijai ir tarsi Kolumbas ieškodama Indijos galiausiai atsiduriu Amerikoje.
– Dažnai menininkams reikalingas įkvėpimas. Kur jo semiesi?
– Įkvėpimo tam, kad tapyčiau, negaudau. Kadangi prie paveikslo dirbu ilgai, kur kas svarbiau tapant išlaikyti susikaupimą ir atitinkamą vidinę erdvę, nesiblaškyti, „neišsiderinti“. O prieš pradedant darbą – įsijausti, įsibūti, užkabinti ir ištraukti į paviršių reikiamas būsenas. Tam labai pasitarnauja muzika. Turiu savo mėgstamus kūrėjus, kurių plokštelės dažniausiai sukasi bedirbant („Current 93“, „Death in June“, „Swans“, „Vilkduja“). Tai daugiasluoksnė, eksperimentinė muzika, netelpanti į žanrų rėmus, dažnai orientuota į tai, kas sunkiai įžodinama, – anapusybės apraiškas, gamtiškumą, tarpines būsenas, magiškus patyrimus ir kitas keistybes, svetimas šių dienų moderniai visuomenei. Visa tai, manau, galima pajusti ir mano pačios kūryboje. Tiesa, įkvėpimas, kaip staigus, visa nušviečiantis suvokimo jausmas, man nėra svetimas. Jį pavadinčiau Nuostaba, kai staiga ištinka Dabartis, susijungia visi taškai ir išryškėja pasaulio kontūrai. Tokios akimirkos – nepaprastai vertingos, jos nėra dažnos. Išprovokuoti jas gali ir viena eilėraščio eilutė (poezija man itin svarbi, turiu savo mylimiausius poetus – tai R. Stankevičius, A. A. Jonynas, A. Marčėnas, G. Traklis), ir filmo scena (žaviuosi A. Tarkovskio, B. Tarr kūryba), ir nuščiuvusiais vidudienio laukais staiga pralekiantis vėjo šuoras. Didelė laimė, jei taip nutinka tapant, tokie paveikslai man itin svarbūs, įkrauti ypatinga jėga. Apskritai manau, jog kūrinio stiprybė priklauso nuo kūrėjo vidinio gyvenimo intensyvumo.
– Esi jauna meno pasaulio atstovė. Kokie yra šiuolaikiniai jaunieji menininkai?
– Šiuolaikinių jaunųjų menininkų yra visokių, kaip ir visais laikais. Pati priklausau jaunajai šiuolaikinių menininkų kartai, tad neturiu su kuo save/mus palyginti. Didžiosios Britanijos meno studentai turi daug drąsos ir pasitikėjimo savimi, nevengia šokiruoti – tai veikiausiai nulemia dėstytojų suteikiama visiška kūrybos laisvė, skatinimas eksperimentuoti ir jokios aštresnės kritikos nebuvimas. Studentai kurdami drąsiai adresuoja sudėtingus politinius, socialinius reiškinius, itin populiari – LGBT/queer tema, dažnai imamasi performansų meno, netikėtų, skirtingų medijų samplaikų. Tiesa, kartais „iš didelio rašto išeinama iš krašto“.
– Menas – reprodukcijos, kabančios ant sienų, ar būdas kalbėti apie problemas? Ar iš tikrųjų menas gali išgelbėti pasaulį?
– Menas pasaulio neišgelbės, karų ir konfliktų nesustabdys, tai – nėra menininkų darbas ar atsakomybė, už tai atsakingi pasaulio lyderiai. O keistis iš esmės pasaulis gali nebent visos žmonijos bendrų pastangų dėka. Vis dėlto tikiu, jog menas turi galią sukrėsti, sujaudinti, priversti mąstyti, sukelti kitokio pasaulio, kitokio gyvenimo ilgesį. Kai kurie kūriniai – tai gali būti paveikslai, fotografijos, muzika, kinas ar literatūra – geba įsirėžti į žmogaus (pa)sąmonę ir ją transformuoti, įkvėpti dideliems pokyčiams. Tačiau reikalinga atitinkama vidinė terpė, dvasinis alkis, tuštuma, kurią būtų galima užpildyti. Juk neretai tame pačiame kūrinyje vienas žmogus nemato nieko, kas jį „užkabintų“, o kitą ištinka nuostaba, jame staiga radus organišką ir nebeatsiejamą savo pasaulio tęsinį. Menas neegzistuoja be žiūrovo, kūrinys pats savaime neturi jokios galios ką nors keisti. Jis ima veikti tik tuomet, kai atsiranda prasmės išsiilgęs žiūrovas.
Menas gali būti ir labai dažnai yra būdas kalbėti apie problemas. Tačiau įtariu, jog kuo daugiau pasaulyje kvailysčių, neteisybės ir paviršutiniškumo, tuo svarbiau yra kalbėti apie gelmę, prasmę ir kasdienybėje kartkartėmis pajuntamus gyvenimo slėpinius – stebuklus.
–Dėkoju už pokalbį – neblėstančios kūrybinės laisvės ir polėkio!
Projektą iš dalies remia
