Mažo miestelio širdis plaka punktyru: dramos – menko kalibro, grandiozinių įvykių racione – amžina dieta, laikas – kaip ir Viduramžiais – byra ciklais, ir, rodos, visi pasakojimai apie pradžią ir pabaigą – gryna pasaka. O kaipgi kitaip, jei kiekvienais metais sėji ir pjauni, lakstai vienmarškinis ir šildaisi apsikabinęs pečių, didžiausia šventė – vestuvės arba kiek dažnesnė – laidotuvės. Juodupės miestelį galima priskirti prie tauriųjų – labiausiai nepriklausomų – gyvenviečių, kadangi nuo jos niekas nepriklauso, o tai, be abejonės, yra privalumas, jei ne savimeilės, tai bent ramybės požiūriu.
Žmonės čia džiugūs ir atviri lyg trys kapeikos: veiduose įrašyta tiek daug įvairiaspalvės patirties, kad neatsiras nė vieno drąsuolio, kuris, pasitaikius progai pasijuoktų, ja nepasinaudotų.
Šnekučiuojantis su vietiniais, pokalbis norom nenorom vis krypsta darbo link. Tarp keleto skundų ir aimanų, kuriuos galima delikačiai įvardinti kaip „nėra darbo“ burtažodžius, šviesiai ir ryžtingai skamba Juozo Rudžio balsas. Juodupės gyventojas tikslai persveria svarstykles: „Darbo visuomet yra, užtat norinčių jį dirbti – maža.“ Ir išties, stovėti darbo biržoje retkarčiais visai paranku, svarbiausia išmanyti subtilybes, kaip negauti darbo, tačiau išsaugoti pašalpą. Tačiau yra žmonių, kurie stengiasi išsaugoti orumą: nesiima to, kas, jo nuomone, neatitinka jo gabumų ir galimybių. Tačiau šiuo atveju ir plokštelę dera pakeisti: „Darbo visgi yra, bet ne pagal mano skonį.“ Galų gale, ši tema – tik priedanga pokalbiui. Juk kalbama tik apie pinigus: darbo yra, jo visuomet per akis, tačiau atlyginimas… Štai ko galima pasigesti.
Daugiau antradienio GR
Dainius Vanagas
