Valstybinės žemės pardavimo peripetijos įplieskė žemdirbių aistras: nemažai ūkininkų turės kraustytis nuo žemės, kurią iš valstybės daug metų jie nuomojo, dirbo ir norėjo įsigyti. Žemės pardavimo šarada grupę rajono ūkininkų privertė prašytis audiencijos pas žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių. „Iš pradžių jis nesuprato, ko mes norime, o kai išdėstėme problemą, ministras stvėrėsi už galvos, sakė, jog taip negali būti“, – apie susitikimą ministerijoje pasakojo Kamajų ūkininkas Virginijus Andrikaitis.
Kur šuo pakastas?
Rajono ūkininkai valstybinės žemės pirkimo laukė daugiau nei dešimtmetį: vieni valdiškais hektarais norėjo sujungti išsibarsčiusius nuosavus sklypus – taip lengviau ūkininkauti. Kiti ją perka, nes plečia ūkius. Tretiems iš valstybės nuomojama žemė – saugi ir finansinę naudą kasmet nešanti investicija, turinti puikių pelno perspektyvų.
Nemažai žemdirbių jau įsigijo valstybės žemės, tačiau didelė jų armija tokios galimybės tebelaukia. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus vadovo Arvydo Šarkos teigimu, mūsų rajonas – vienas lyderių šalyje pagal laisvos valstybinės žemės pardavimus: pernai parduoti 3 tūkst. hektarų 151 asmeniui. Šiemet skaičiai dar įspūdingesni: iki gruodžio parduota 3,3 tūkst. hektarų, juos už 3,7 mln. litų pirko 184 asmenys.
Tačiau už iškalbingų skaičių slypi ir ūkininkų problemos, kurios verčia šauktis žemės ūkio ministro pagalbos. Paaiškėjo, kad ne vienas ūkininkas gali būti išvarytas iš nuomojamų sklypų, nes pavėlavo pateikti prašymus pirkti žemę ar laiku nepatikslino duomenų. Yra net akibrokštų: privačiuose sklypuose liko įsitarpavusių valstybinės žemės lopinėlių, į kuriuos pretenduoja kiti asmenys. Situacija iki raudonumo įkaito rudens pradžioje, kai žmonės sužinojo, kad iš ūkininkų nebepriimami prašymai pirkti valstybės žemę.
Pasinaudojo darbymečiu
Ūkininkai sakė nė nesapnavę, kad Vyriausybė, jiems parduodanti valstybinę žemę, galėjo taip skaudžiai iš jų pasityčioti: šių metų rugpjūčio 23 d., per rugiapjūtės ir rudeninės sėjos įkarštį, buvo priimtas nutarimas sustabdyti pareiškimų žemei pirkti priėmimą. Žemdirbiai, nuomojantys valstybinius hektarus ir planuojantys juos pirkti, įsiuto: jie įtaria, kad aukščiausioji šalies valdžia tyčia stabdo žemės pardavimo procesą, kad šis Vyriausybės nutarimas labai naudingas žemės supirkimu besiverčiantiems asmenims, pretenduojantiems į laisvus plotus visuose šalies regionuose.
Sprendimą nutraukti pareiškimų priėmimą Žemės ūkio ministerija argumentavo taip: nauji pareiškimai nebepriimami todėl, kad pretendentų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę yra dvigubai daugiau nei laisvos žemės.
Užprogramuota?
Daugelis mūsų rajono ūkininkų pateko į bėdą. Pradėjus sklypų projektavimo ir geodezinių matavimų darbus paaiškėjo, kad prie privačios žemės rėžių ar net jų viduryje lieka nedideli žemės ploteliai, į kuriuos ūkininkai jau nebegali pretenduoti, nes pareiškimai nebepriimami. „Jei tarp ūkininko Jono ir Petro žemės masyvų įsiterps laisvas kelių dešimčių arų plotas, kam jis atiteks? Ogi tam, kuris siekia įsigyti valstybinės žemės bet kuriame šalies rajone. Jam nerūpi, kaip savo laukelį pasieks – tos žemės jis nė nesirengia dirbti“, – kalbėjo p. Andrikaitis, įžvelgiantis ūkininkams paspęstus žemės pirklių spąstus.
Taigi konfliktas, anot ūkininko, užprogramuotas. „Kelių arų šeimininkas sieks savo sklypelį brangiai išnuomoti arba darys viską, kad ūkininkas Jonas ar Petras jam parduotų savo žemę“, – dėstė pašnekovas, vaizdžiai nupasakojęs situaciją, į kurią pateko jis ir dar keli Kamajų seniūnijos ūkininkai.
Pažadėjo
Ūkininkų sąjungos mūsų rajono skyrius nutarė netylėti ir išsiaiškinti, kas, kodėl ir kokiu tikslu sukėlė šią valstybinės žemės pardavimo painiavą? Neradę atsakymų Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyriuje, grupė ūkininkų, padedami Seimo nario Algio Kazulėno, susitiko su žemės ūkio ministru K.Starkevičiumi. Iš pradžių ministras esą net pyktelėjo, kad ūkininkai be rimto reikalo trukdo jo darbotvarkę, tačiau išklausęs žemdirbių pateiktus faktus stvėrėsi už galvos: esą taip negali būti, žemės negalima išmarginti kelių savininkų lopinėliais, ji visa turi atitekti tiems, kurie ją dirba. „Ministras įsigilino į mūsų situaciją ir pažadėjo šį reikalą išspręsti ūkininkų naudai. Susidarė įspūdis, kad jo komanda menkai teišmano žemdirbiškus reikalus“, – susitikimo su ministru įspūdžius dėstė p. Andrikaitis. Valstybinės žemės pardavimo painiavą ėmęsi narplioti mūsų ūkininkai tikisi ir A.Kazulėno pagalbos: jis pažadėjo apie šią problemą kalbėti Seime. Tačiau kol kas tylu.
Įstatymo raidė
Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjas A.Šarka sakė privaląs vykdyti Vyriausybės nutarimą, nors ir koks skaudus ūkininkams jis būtų: „Kai kilo ši sumaištis, rašiau raštą Nacionalinei žemės tarnybai, teiravausi, kaip racionaliau išspręsti kilusius nesusipratimus. Man atsakyta nebepriimti ūkininkų pareiškimų įsigyti laisvos valstybės žemės. Žemėtvarkos skyriai turi nagrinėti iki šių metų rugpjūčio 24 d. gautus prašymus: sudaryti asmenų eiliškumo sąrašus, projektuoti žemės sklypus.
Pasak A.Šarkos, tarp parduodamos žemės masyvų žemėtvarkininkai stengiasi nepalikti miniatiūrinių laisvos žemės lopinėlių. Taip buvo iki šio rudens: ūkininkai buvo raginami teikti papildomus prašymus įsigyti plotelį, likusį greta pageidaujamo pirkti žemės sklypo. Tačiau po minėtosios datos to daryti nebeleidžiama.
Mūsų rajono ūkininkų viešai iškelta problema aktuali visiems šalies žemdirbiams, pageidaujantiems iš valstybės pirkti nuomojamą žemę.
Išparceliuos?
Bene į didžiausią bėdą pateko Obelių seniūnijoje ūkininkaujanti Lūžų šeimyna, turinti stambiausią rajone avių ūkį. Jai gresia netekti pusės ūkio žemės – 75 ha, išsinuomotų 10 metų ir plytinčių aplink sodybą.
Dar 2006 m. šeima parašė prašymą iš valstybės pirkti 200 ha žemės. Nuomą įteisino Nekilnojamojo turto registre. Rengiant Gindvilių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą Lūžams suprojektuotas 29 ha sklypas, nes daugiau tuo metu laisvos žemės nebuvo: pageidavimą pirkti valstybės žemę anksčiau buvo pareiškęs buvęs avių ūkio šeimininkas.
Antrą prašymą pirkti žemę iš valstybės Lūžai pateikė 2007 m., o trečią – 2008 m. Per tą laiką atsirado ir laisvos žemės: pardavęs avių ūkį žemdirbys nebepretendavo ir į valstybės žemę.
„Maniau, kad viskas sutvarkyta: prie sodybos esančią valdišką žemę, kurią rengėmės pirkti, oficialiai nuomojame, prašymai ją pirkti pateikti. Mums beliko laukti pranešimo. Tačiau šių metų kove patyriau šoką: sužinojau, kad plotuose, kurių šitiek metų laukiame, projektuojami sklypai kitiems asmenims“, – pasakojo Dalia Lūžienė.
Ūkininkė puolė aiškintis, kas nutiko. Paaiškėjo, kad per Žemėtvarkos departamento pertvarkos vajų – buvo atleisti seniūnijų žemėtvarkos specialistai, o tarnyba perkrikštyta Nacionaline žemės tarnyba – Gindvilių kadastrinėje vietovėje buvo projektuojami žemės sklypai, o pretendentai juos pirkti turėjo dar kartą pateikti prašymus. Lūžai šią žinią sužinojo per vėlai…
„Nežinau nė ką kaltinti: pagal įstatymus žemėtvarkininkai teisūs, nes pranešimus apie projektavimo darbus privalo susirasti pats ūkininkas. Tik kada mums jų ieškoti, kai nuo ryto iki nakties esi pririštas prie ūkio darbų?“ – klausė p. Lūžienė, pati dirbusi žemėtvarkoje ir puikiai išmananti šią sritį.
Ūkininkė sužinojo, kas pretenduoja į jos šeimai beveik priklausiusią žemę, ir meldė būsimųjų pirkėjų atsisakyti planų. Susitarti nepavyko, todėl Lūžams beliko kreiptis į teismą. Panevėžio apygardos administracinis teismas surengė du posėdžius, per kuriuos buvo įvertinti žemėtvarkininkų, Lūžų ir pretendentų į šią žemę motyvai bei įrodymai. Teismo verdiktas buvo palankus Lūžų šeimai, tačiau kitos šalys dar gali jį apskųsti.
„Jeigu iš mūsų bus atimta galimybė įsigyti šį plotą, nežinau, ką darysime. Juk tai – visas mūsų gyvenimas: pusė ūkio žemės, esančios palei sodybos kiemą, ūkiniai pastatai, į kuriuos vakarais avys parbėga iš laukų. Jei šis sklypas atiteks kitiems, jis mūsų nuosavą žemę padalins per pusę…“ – kalbėjo p. Lūžienė. Ji su dideliu nerimu laukia ateinančio penktadienio – teismo verdikto apskundimo paskutiniosios dienos.
Ragina kolegas
Ūkininkės D.Lūžienės istorija – akivaizdus įrodymas, kaip įstatymų maišalynė gali lengvai sujaukti perspektyvių ūkių gyvenimą. „Mes bylinėjamės ir viliamės, jog pavyks įrodyti, kad esame teisūs. O kiek yra ūkininkų, tyliai prarandančių žemę iš panosės ir kiek dar bus jų skundų?! Būtent todėl su kolegomis ir važiavome pas ministrą. Jam įrodėme, kad valstybinė žemė pardavinėjama nevykusiai. Ministras mus patikino, kad į ją galės pretenduoti tik dirbantys ūkininkai, o ne įvairaus plauko pirkliai, planuojantys žeme spekuliuoti. Jeigu to nepasieksime, daug nuomojamos žemės bus išparceliuota, o perspektyvūs ūkiai sužlugdyti“, – dėstė p. Lūžienė. Ji kviečia kolegas vieningai reikalauti Vyriausybės panaikinti nutarimą, ūkininkams užkirtusį galimybę teikti pareiškimus pirkti valstybės žemę.
Žemės rinka kaista
Gruodžio 1 d. rajonas skaičiavo13 815 ha laisvos valstybinės žemės: žemės ūkio paskirties žemės, miškų, vandens telkinių… Šio ploto žemės ūkio naudmenų – 4 49 ha. Rajono žemės suskirstytos į 36 kadastrines vietoves.
Rajono valstybinės žemės ūkio paskirties žemės 1 ha įvertintas 1,5-3 tūkst. litų. Žemėtvarkos specialistai sako, jog susidomėjimas laisva valstybine žeme auga, žemės paklausa didėja ir kituose rajonuose.
Iki šių metų lapkričio 1 d. šalies ūkininkams jau parduota 149 tūkst. hektarų valstybinės žemės. Nacionalinė žemės tarnyba per 2011 m. 2,5 tūkst. asmenų pardavė 24 tūkst. hektarų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės.
Aldona MINKEVIČIENĖ
