Genys margas, bet pasaulis margesnis. Įvykiai keičiasi lyg kaleidoskopo stikliukai, o žmonės dar greičiau – čia buvo, čia jų jau nebėra. Kiekvienas turi savo likimo istoriją. Tik ne kiekvienas nori ją pasakoti.
Kartais būna kitaip. Savo gyvenimo įvykius žmonės nešioja savyje lyg kūrinius. Tarytum ant skaudančių delnų jie atneša juos laikraščiui ir prašo: „Nerašykit pavardės…“
Rašinys be pavardės ne visada turėtų būti tapatinamas su anonimo išmone. Kartais nutylėta problema aktuali daugeliui žmonių. Pasislėpęs po kauke žmogus atviriau ir nuoširdžiau gali pasakoti išgyventą įvykį, savo ligos istoriją, netekties skausmą…
Skaitytojų dėmesiui siūlome naują rubriką „Kaukė“. Ja prisidengę rokiškėnai pasakos apie savo gyvenimą, bėdas, o ir džiaugsmus: juk kartais net girtis nedrąsu…
„Kaukės“ istorijos skaitytoją pasieks gal ir ne kiekvieną savaitę, bet būtinai antradieniais.
Iki nuoširdžių susitikimų!
ALPUKAS IŠ ĄŽUOLŲ GATVĖS
Stasys DAUGĖLA
Kiekvienas kaimas turi savo kvailelių. Tai aksioma. Miesteliuose tokių paprastai būna po 2-3, o didesniuose miestuose – sunku ir suskaičiuoti. Vienas mano pažįstamas, vardu Tomas, kartą bandė sumesti, kiek tų nevispročių Vilniuje… Susipainiojo.
„Beviltiška, – sakė jis. – Be to, aš neturiu teisės vertinti, kas protingas, o kas nelabai. Galiu būti apkaltintas šmeižtu. Tada – sudie mano pensija bei kanapa, ant kurios patirta tiek malonių akimirkų. Ir dingtų jos po antstolio plaktuku, priplodamos mane ir mano jaunystę, kaip materiali kompensacija už nematerialią žalą.“
Rokiškis ne išimtis. Rokiškyje taipogi būta ir tebėra kvailelių, jų laivas dar nenuskendo. Bet ne apie visus noriu kalbėti, o tik papasakoti istoriją apie Alpuką iš Ąžuolų gatvės. Kas iš rokiškėnų jo neprisimena? Gal tik dešimties metų pypliai. Tačiau seneliai ir jiems papasakos apie išties įdomią, spalvingą asmenybę – apie Alpuką, kažkodėl laikytą kvaileliu…
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
GR inform.
