Apie…

Kodėl dabar viskas be atrankos skiriama Lietuvos šimtmečiui? Mūsų feisbuko profiliai – tegu, bet Tyzenhauzo – kitoje epochoje gyvenusio – paminklas? Gal tada galima susitarti, kad kiekvieną rytą į darbą einam dėl Lietuvos šimtmečio, kiekvieną pasimatymą – irgi tam, kiekviena kalba irgi bus ne šiaip sau. Pavyzdžiui, muziejininkas Romualdas Kaminskas dvare pačiu jautriausiu kokio renginio metu iš kažkur išdygsta, puola į areną ir liejas. Kodėl gi nepaskyrus jo tekstų šimtmečiui? Suprotokoluojam, išleidžiam brošiūrą ir paliekam vaikams. Juk gerai apmokami viešieji ryšiai netikrą pinigą pavers „auksu“. Bet ką – paniekos vertą politiką, tik sau reikalingą kalbėtoją, bevertę knygą.

Iš tikro norėjos rašyti apie kitokius stebuklus. Tokius, kurie lyg baikštūs žvėriukai, nepratę prie dėmesio, pasimeta minioje ir triukšme, tame vis besiplečiančiame vulgarume, kuomet plojama iš reikalo ar todėl, kad prastas kinas pasibaigė. Tikriausius dalykus lydi ašaros ir tyla. Mes žmonės ir viduje tiksliai žinom, kada tai būna. Jaučiam, kur prabunda virpantys talentai, kada viskas gyva, kada viskas verda, trykšta ir aidi. Ir… na, niekaip nepasiduoda minios trypiama… Tada trūksta žodžių. Šepkos našlė Danutė savo vyrui skirtos parodos uždaryme Rokiškio dvare taip tyliai ir paprastai kalbėjo, taip ilgai ir tikslingai kažko ieškojo rankinėje, kol… padovanojo muziejui  nublizgintus savo ir vyro sutuoktuvių žiedus. Perrištus tautine juostele, bet nepriskirtus jokiam šimtmečiui. Atsisukau į salę – visi stovėjo, mačiau ašaras ir galvojau – kiek kantrybės, meilės ir stiprybės vienos moters – dievdirbio žmonos – širdyje. Neabejoju, kiti mąstė tą patį. Paskui kažkur perskaičiau: „Šepkos paroda  buvo stebuklas.“ Nepapasakojama, jei nematėt. Tik viskas, medžio genijai darbus išsivežiojo į visus Lietuvos pakraščius.

„Rodos“ paroda irgi ypatinga. Pagaliau, ačiū Dievui, jie surado laiko – ne senus paveikslus paskutinę minutę atnešė, o pasistengė. Ne vienas, ne du, o visi. Ir štai, prašau – dėmesys,  įvertinimas, liaupsės. Ir taip gera matyt juos laimingus. Tai gal verta kartais viską mesti ir užsidaryti dirbtuvėse. Tikras kraujas atsiperka. Tiesa, ne pinigais.

Nori nenori, vis tiek apie menininkus. Nors jie – tokie pat žmonės, gal labiau ambicingi, gal daugiau draskomi konkurencijos ir pavydo („kam čia dalyvauti, jei atvažiuos Lampickas ir vėl viską laimės“, tai pastaba apie parodą L. Šepkos premijai laimėti ir drožėją, kuris jau yra laimėjęs dvi tokias premijas). Nežinau, ar juose ta tikroji stiprybė, tas šulinys, bet užsidaryt vienam dirbtuvėj, tyloje arti, atlaikyt tą žinančios kaip gyventi visuomenės požiūrį – („ai, šitie „durniai“), ir vis tiek kažkada visiems nušluostyt nosį – drožiniu, knyga, paveikslu, paroda. Nepasitikrinsim, ar taip bus, bet kitame amžiuje vis tiek kalbės apie juos, kaip dabar mes kalbam apie Krošinskius ir Tyzenhauzus.

Tik gal nereikia Tyzenhauzo paminklo „prisegti“ prie Lietuvos šimtmečio, negi viską dabar šimtmečiui. Bet ir tai – nesvarbu. Svarbiau, kad Rokiškis pagaliau išgimdytų skulptūras – ir Ignotui, ir Konstantinui, ir Sofijai. Kas bus autoriai, ką dar reikia sukurti, kiek pinigų tam skirti, geras ar blogas rezultatas – politikai, aišku, plieksis iki paskutinio. Na, ir tegu, vis tiek po šimtmečio prisimins ne jų, be jokio pagrindo susireikšminusių, rietenas, o tikrus kūrėjus, gydytojus ir mokytojus.