Ar mūsų širdys dar plaka?

Šventė beldžiasi į mūsų duris. Neeilinis jubiliejus, tiek laiko anonsuotas, pagaliau atėjo. Tikriausiai ir nemokantys lietuvių kalbos suprato, kad vyksta kažkas svarbaus ir nepaprasto. Mes mokame sukelti masinę euforiją, ištransliuoti ją po visus kampelius ir pašalius. Bet ar mums pavyksta tokiais grandioziniais lozungais pasiekti kiekvieno iš mūsų širdį taip, kad ji virpteltų ir sušildytų visą kūną. Tikriausiai dažniau ėmė plakti širdys tiems tūkstančiams, kurie dalyvavo tradiciniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Vilniuje, ėjo naktiniame žygyje iš Palangos į Klaipėdą, minint krašto grąžinimo Lietuvai metines, ar tiems trims tūkstančiams jaunuolių, kurie kasmet savanoriais stoja į Lietuvos kariuomenę. Entuziastingai ir vieningai „sergame“ ir palaikome mylimas sporto komandas ar pavienius sportininkus, skinančius pergales tarptautinėse varžybose. Nudžiungame išgirdę retą žinią, kad mes geresni už lenkus ar latvius, nekalbant jau apie estus. Atkreipiame dėmesį į pasiekimus aukštosiose technologijose, meno ir kultūros srityse. Paklausite: „Ir viskas?“ Ir tai jau nemažai. O šiaip žmogus sukurtas tenkinti savo kasdienius poreikius ir norus. Ir jam svarbi tik kiekviena pragyventa diena, smulkmena, arčiau savęs esantys artimieji, draugai ir kaimynai. Tada jie įsisuka į rutiną ir ima matyti ir girdėti tik tai, kas jiems svarbu ir aktualu – (ne)darbas, atlyginimas, sveikata ir ligos, vaikai ir anūkai, paskalos, gimtadieniai ir vardadieniai. Taip buvo, yra ir bus. Ir labai sunku visuomenę išjudinti, pakelti nuo sofos ir savų rūpesčių, kad ji ateitų į renginį, vykstantį lauke šaltą žiemos dieną. Stengtis verta, nes tai mūsų šventė, tautą vienijanti data.

Neapsigaukime girdėdami, kad švenčiame valstybės šimtmetį. Taip, šimtas metų mūsų jaunai, moderniai ir demokratinei valstybei. Tačiau valstybę mes jau turėjome XIII amžiuje, ir ne šiaip, o karalystę, vėliau – Didžiąją Kunigaikštystę. Ar dar prisimenate, kad prieš dešimt metų šventėme ir Lietuvos vardo tūkstantmetį? Štai mūsų šaknys ir stiprybė, ten, tolimuose ir ūkanotuose šimtmečiuose.

Deja, iš tų šimto metų lygiai pusę, penkiasdešimt metų, savarankiškos valstybės neturėjome. Buvome okupuoti ir įvairiausiais būdais dergiami, terorizuojami, naikinami. Todėl dažniau pagalvokime, ar ne per daug reikalaujame iš jos, ar ne per daug ją keikiame ir smerkiame. Tokią jauną ir trapią, visiškai nesubrendusią.

Žmogus sako – aš gyvenu vieną kartą ir noriu nugyventi oriai ir prasmingai. Todėl mokėkite man didesnį atlyginimą, mažinkite vaistų ir prekių kainas, duokite būstą ir padorias pašalpas. O jei ne – tai naf… Išvažiuoju, spjaunu ant jūsų valdžios ir valstybės – žinokitės. Ir ką mes į tai? Moralai ir ditirambai nepadės. Augantis BVP ir statistikos lentelės neįtikins. Tada atsisėdi ir susimąstai. Juk 1918 m. vasario 16 d. signatarams ir tuometinei visuomenei šimtą kartų buvo sunkiau ir sudėtingiau nei mums. Jie ginklu apgynė šalį ir ją išpuoselėjo. Prisimeni pokario partizanus ir tremtinius, kuriems tūkstantį kartų buvo baisiau ir, atrodo, beprasmiškiau, tačiau jie nepalūžo, nesižudė, o tikėjo ir kovojo už laisvę.

Turime laisvę, turime ir galimybę kurti tokią valstybę, kuri tenkintų visus. Bet ar taip būna iš tiesų. Žydai tikėjo, kad po vergijos praėjus keturiasdešimt metų tauta suklestės, kai neliks menančių senuosius laikus. Dabar gyvename ilgiau, todėl tų keturiasdešimties metų gali neužtekti. Dar liko palaukti dvidešimt trisdešimt metelių. Ką tai reiškia valstybės gyvenime?.. Viena akimirka. O žmogaus gyvenime?.. Juk mes nemirtingi…

Algis Kazulėnas

istorikas