Apie drąsą

Drąsą sakyti tiesą į akis,

Drąsą palikti įgrisusį darbą, niekur nevedančius santykius, išeiti iš ten, kur blogai jautiesi,

Drąsą keistis ir keisti,

Drąsą prašyti pagalbos ir ją priimti,

Drąsą kalbėtis apie save, o ne savo draugus, pažįstamus ir šiaip visokius žmones, kartais leisti sau klysti, nebedaryti visko tobulai, o tiesiog padaryti,

Drąsą ginti savo idėją arba Tėvynę,

Drąsą BŪTI.

Nes vis dažniau iš aplinkinių išgirsti: „Ai, nesakau, nes… o kam?..

…nes vis tiek niekas nepasikeis,

 …nes tai man pakenks.“

Kam sakyti tiesą, juk ją įrodinėdama išeikvoji daug jėgų ir energijos, o ir tiesa kiekvienam sava ir nebūtinai vienoda. Turbūt visi žinote pavyzdį – parašykite ant lapo skaičių 6 ir padėkite jį tarp savęs ir kito žmogaus. Tai 6 ar 9? Galite ginčytis iki užkimimo. O dar išmintingi žmonės sako, kad tenka rinktis tarp to, ar tu nori būti teisus, ar laimingas. Taigi, patyli, nes taip paprasčiau ir ramiau. Iš pradžių nutyliu, tada nepasakau, tada nebedarau, nes man nepriklauso, man už tai nemoka…

Bet ne visur. Pažįstų žmogų, gavusį nominaciją už drąsą, ir gerbiu jo vadovą, skatinantį darbuotojus drąsiai išsakyti savo nuomonę, idėjas, juk taip padedi atsiskleisti žmogaus kūrybingumui ir įkvepi padaryti daugiau, negu priklauso pagal pareigas, pagal instrukcijas, pagal sąžinę, net jeigu tau už tai nemoka.

Yra ir tildančių, draudžiančių, reguliuojančių, gesinančių iniciatyvas.

O visiems tylint ir vyksta tie maži negeri dalykai, kurie gali išaugti į labai didelius: augančios kainos, didžiausios kuro kainos, renginiai dėl pliuso arba „tiražuotos“, „sudubliuotos“ edukacijos, narkotikai mokykloje ir kaimynystėje ir t. t. Jūs juk irgi žinote, daug žinote…

Kodėl per Sausio 13-osios minėjimą prie Nepriklausomybės paminklo buvo nedaug žmonių, kodėl mokyklose vykstant pilietiškumo pamokoms nebuvo suorganizuotos eisenos iki paminklo, gal net su fakelais, kad pasijustum bendruomenės dalimi, nes vienam baisu, o būryje daug drąsiau. Tai irgi gyvos pamokos. Mažais žingsneliais.

O ką daryti, jeigu esi mažas, jautrus žmogus, kaip tapti drąsesniam, net jeigu nebėra jėgų, nematai prasmės ar galimybių pakeisti pasaulį?

Tiesiog daryti tai, ko bijai. Vieną kartą, antrą, trečią ir taps lengviau. Aš taip lipau į apžvalgos bokštus – besidaužančia širdimi, bet, tvirtai įsikibusi rankomis į turėklą, tempiau save aukštyn.

Mokausi ir iš aplinkos. Stebiu savo katiną – kiek jis turi drąsos – būdamas 20 kartų mažesnis už mane, jis retkarčiais puola mane, kad apgintų savo ribas arba mane „paauklėtų“, o juk aš jam turėčiau atrodyti milžiniška, aš jį maitinu, bet jis turi drąsos ir kovotojo instinktą.

Kaip bebūtų liūdna, sunku, kokia aplinka besuptų – juoda, pilka ar cepelininė – VISADA verta rinktis GYVENTI. Po mažą žingsnelį į priekį, nes viskas praeina ir kada nors baigiasi ir pamatai, kad gyvenimas gali būti ir gražus.

Savaitgalį jau kelintą kartą žiūrėjau kino filmą „Nematomi skaičiai“ – apie tai, ką reiškia būti spalvota protinga, gabia, toliaregiška moterimi 1961 metais JAV, NASA. Žavėjausi jų savigarba, išdidumu ir, žinoma, drąsa. Būti pirmam sunku ir baisu, bet jeigu ne jos, kokiame pasaulyje mes gyventume, jeigu ne mes, tada kas? Be mūsų pokyčiai neįvyks.

Aurika AURYLĖ