– Kuo užsiima ta Probacijos tarnyba?
– Asmenų resocializacija. Siekiame, kad asmuo pasikeistų, nedarytų naujų nusikaltimų. Bet pagrindinis mūsų darbo tikslas, kad visuomenė būtų saugesnė. Per asmens pokyčius į visuomenės saugumą.
Jeigu visai paprastai, tai gauname nuteistus asmenis, kuriems paskirtos įvairios bausmės atliekamos laisvėje, arba tuos, kurie grįžta iš įkalinimo įstaigų „su uodega“. Anksčiau vykdomos programos buvo paprastos, trumpos – trukdavo po mėnesį. Dabar atsirado akredituotų programų, kurias vedam ir mes patys, specialistai, tiesiogiai dirbantys kabinetuose, ir apmokyti specialistai, vedantys specialias programas, trunkančias po 3–6 mėnesius. Jos taikomos pagautiems neblaiviems vairuotojams, asmenims, kurie smurtavo prieš šeimos narį ar sugyventinį. Tos programos labai naudingos, nes per ilgesnį laiką žmogaus požiūris stipriau keičiasi.
Simui neteko dalyvauti ilgoje programoje, su juo per pusantro mėnesio susitikom gal šešis kartus, bet rezultatas akivaizdus. Ir mokslininkai sako, kad vien baudžiant ir kontroliuojant žmogus nesikeičia. Gal jis iš baimės gali kurį laiką negerti, laikytis įpareigojimų, bet reikalingi gilesni pokyčiai žmogaus sąmonėje.
– Kiek tokių globotinių turite rajone?
– Šiuo metu apie 50. Anksčiau tie skaičiai buvo kur kas didesni.
Džiaugiamės, kad turime socialinių partnerių. Pavyzdžiui, priklausomybės ligų konsultantą Voldemarą, kuris atvažiuoja ir kalbasi iš savo patirties. Kartais, kaip ir Simo atveju, labai padeda seniūnijos palaikymas, svarbu, kad visuomenė, bendruomenė priimtų suklydusį žmogų. Turime tarnyboje ir psichologą, kuris negaili savo laiko ir jėgų. Be socialinių partnerių palaikymo mūsų veiklos rezultatai irgi nebūtų tokie geri.
– Kiek rajono Probacijos tarnyboje darbuotojų?
– Esame trise. Edmundas Dovydas dirba daugiau su tais asmenimis, kuriems paskirta intensyvi priežiūra. O individualų darbą darom visi vienodai.
tikėjimas žmogumi yra pats svarbiausias dalykas. Probacija apie tai.
– Kiek ilgiausiai dirbate su savo globotiniais? Metus?
– Gali būti ir ilgiau. Pavyzdžiui, kai bausmės vykdymas atidedamas trejiems metams. Arba kai iš kalinimo įstaigos paleidžiami turintys neatliktą bausmės dalį. Turime tokių, su kuriais dirbame penkerius metus.
Man atrodo, tikėjimas žmogumi yra pats svarbiausias dalykas. Probacija apie tai. Tikime, neteisiame, nesmerkiame, nes kiti žmogų jau nuteisė. Mūsų darbas yra patikėti, ir kad žmogus iš tikrųjų turėtų palaikymą.
Būna, kad žmonės įpareigojami nevartoti psichiką veikiančių medžiagų – alkoholio, narkotikų. Jeigu nustatome girtumą ar svaiginimąsi kitomis medžiagomis, būna tam tikros pasekmės. Nėra taip, kad vien tik juos glostom, bet net ir po to šnekamės, toliau ieškom sprendimų – jie išvažiuoja koduotis, lanko priklausomybių konsultantą, dirba su psichologu. Žinoma, būna visaip, bet džiaugiamės kiekvienu žmogumi, kuriam nereikia bausmės keisti į griežtesnę.
Simas: „Blogio gyvenime esu pridaręs tiek ir tiek“
Tai, apie ką šnekėjomės su šiuo vyru, galima pavadinti sudėtingu moksliniu žodžiu resocializacija, bet galima ir paprasčiau – grįžimu į gyvenimą, kuris iki šiol tarsi negyventas.
Muštynės, vairavimas išgėrus ir skolos
Sėdime jaukiame, kiek tik jaukūs gali būti valdiški kabinetai, Probacijos tarnybos kambarėlyje. Vyriškis kalba noriai, bet nepageidauja nei fotografuotis, nei būti pristatytas tikruoju vardu. Sako, jog visai nenori būti žvaigžde. Patogumo dėlei, nors tikrąjį vardą žinau, pavadinsiu jį Simu.
Iš pažiūros sportiškas ir tvirtai sudėtas vyras iš karto sako, kad jo gyvenimas iki šiol buvo baisus ir įdomus. Dėl visko Simas kaltina alkoholį. Sako paragavęs „velnio lašų“ būdamas penkiolikos, o sulaukus šešiolikos įvairūs vakarėliai ir kompanijos jau keitė vieni kitus. Prasidėjo daugiadieniai užgėrimai, o su jais ir visos problemos: vagystės, kriminalai. O dirbti visai netraukė. Kaip pats sako, nebent pasiūlytų 1000 eurų per dieną. Negali sakyti, kad dirbti nebandė – bandė įsidarbinti mažne visose Rokiškio statybos įmonėse, bet vis iki pirmo atlyginimo arba iki avanso.
„Tiesiogine to žodžio prasme pragerdavau darbą“, – sako Simas. Bandė keisti aplinką ir įsidarbino toliau nuo namų – Panevėžio statybos treste, bet ten viskas irgi baigėsi taip pat. „Ką turėjau, tai baudas ir skolas, kurių nemokėjau“, – toliau pasakoja vyras. Tų skolų susidarė daugiau kaip 10 tūkstančių. Paklaustas, už ką jos gautos, sako nė mažiausios negavęs blaivas: muštynės, vairavimas išgėrus ir panašūs dalykai. Kiek turėjo teistumų, nė pats nesuskaičiuoja. Sakosi buvęs nuolatinis policijos „klientas“, nebuvo tokio mėnesio, kad ko nors neprisidirbtų. Kur nors įsidarbinti tiesiog net nebematė prasmės – vis tiek antstoliai nuskaičiuos skoloms visą atlyginimą. Gyveno tik ta diena.
Atsigriebė už „prarastus“ metus
Laimei ar nelaimei, gyveno pas tėvus. Beje, gyvena su jais iki šiol, savos šeimos taip ir nesukūrė. Negali sakyti, jog nebandė, su viena drauge sako pragyvenęs penkerius, su kita aštuonerius metus, bet pats pripažįsta, jog atsisakyti kasdienių girtuoklysčių nė dėl vienos nebandė, o net ir kantriausiai moteriai ta kantrybė kada nors baigiasi.
Prablaivėjus kartais kildavo minčių ir apie kitokį gyvenimą. Sako, kartą nuvažiavo į Panevėžį ir užsikodavo. Metams. Ir iš karto kalendoriuje pasižymėjo dieną, kada baigsis tie metai. Ištvėrė, bet ne dėl to, kad bijojo ar nenorėjo išgerti – norėjo tik įrodyti sau, kad dar nėra visai degradavęs ir gali. Kai baigėsi metai, tą pačią dieną pasigėrė ir gėrė savaitę neprasiblaivydamas, lyg norėdamas atsigriebti už tuos „prarastus“ metus.
Girtuoklio „stažas“ – beveik 30 metų
Taip ir tęsėsi – diena po dienos, metai po metų. Girtuoklio „stažas“, pasak Simo, beveik 30 metų. Pora kartų net bandė žudytis, bet abukart nepavyko. Džiaugiasi, kad trečią kartą nebandė. Vieną kartą alkoholinės abstinencijos sukeltos baltosios karštinės apimtas šoko su peiliu prieš artimą žmogų – atsidūrė ligoninėje.
Laikas „baigti šitas nesąmones“
Pastarasis bandymas blaiviai gyventi jau susijęs su Probacijos tarnyba. Gavo iš jos laišką, kad siunčiamas metams atlikti viešųjų darbų. Tai šiek tiek išgąsdino, nes apie šią tarnybą buvo girdėjęs, kaip apie paskutinį žingsnį prieš išsiunčiant į įkalinimo įstaigą. Atvykęs vieną, kitą kartą į tarnybą, pradėjęs bendrauti su pareigūne Rita Dovyde, sako pajutęs, jog atėjo laikas „baigti šitas nesąmones“. Nebuvo taip, kad atsibudo vieną rytą nusprendęs gyventi kitaip. Kaip pats sako, „reikia ne mesti gerti, o keisti gyvenimo būdą“.
Paklaustas, kas labiausiai pasikeitė, Simas sako, jog viskuo pradėjo domėtis. Pasidarė įdomūs net tie viešieji darbai, tokie kaip sniego kasimas, kuriuos skiria seniūno pavaduotojas, nors už tuos darbus negauna nė cento – paprasčiausiai pasikeitė požiūris į patį darbą. Ir ne tik į darbą. Sako pajutęs, jog bendraudamas pradėjo gerokai mažiau keiktis, keičiasi požiūris į žmones. Pastebėjo, kad ir žmonės su juo bendrauja kitaip. Suprato, jog tai, ką anksčiau laikė aplinkinių pagarba, buvo paprasčiausia baimė.
Kai prisimena savo gyvenimą dar prieš metus ar dvejus, Simas sako, jog įvyko savotiškas perversmas. Ir vis galvoja, kodėl tikrojo kelio reikėjo ieškoti taip ilgai. Gal tiesiog nepavyko sutikti reikiamų žmonių, tokių, kaip priklausomybių konsultantas Voldemaras, kaip Probacijos tarnybos pareigūnė Rita. Pajutęs, jog silpnėja valia, Simas sako tikrai nebebijosiąs kreiptis pagalbos ir to neslepia nuo aplinkinių. Jų supratimo ir palaikymo irgi susilaukia. Draugai prieš atvažiuodami į svečius paklausia, ką atsivežti prie šašlykų. „Turiu sporto salę, tai atsivežkit šlepetes ir šortus“, – atsako Simas.
Įsirengė štanginę
Beje, apie sportą. Jam potraukį vyras sako jautęs visą laiką, tik ankstesniame gyvenime pasiryžimo vis nepakakdavo ir taurėlė nugalėdavo. Dabar susipirko įrangą ir kaime klėtyje įsirengė sau štanginę – nemėgsta sporto klubų ir masinio judėjimo spoksant vieniems į kitus. Sako, kai kas šaiposi, kad taip vėlai pradėjo. Simas supranta, jog kokių nors reikšmingų rezultatų gal ir nepasieks, bet sportuodamas jaučia kylantį pasitikėjimą savimi, patinka jausti įsitempiant raumenis. Pagaliau, sau sportuoti irgi malonu. Simas su susižavėjimu prisimena skandinavų senukus, kurie bėgioja krosus vaikšto su lazdomis net būdami tokio amžiaus, kai mūsiškiai tik prie pečiaus sėdi.
Vagysčių pėdsakai
Draugai dažnai stebisi pokyčiais Simo gyvenime ir vis klausia, kas jam atsitiko. Gal subrendau, juokiasi vyras – ne visi juk vienodai bręsta. „Blogiausia, kad pats save buvau nurašęs“, – prisipažįsta Simas. Netekęs vilties ne kartą bandė keisti gyvenamąją vietą, kabintis į gyvenimą užsienyje – Anglijoje, Vokietijoje, Švedijoje, bet alkoholis buvo stipresnis už pasiryžimą pakeisti savo gyvenimo būdą. Tiesa, kaip vėliau prisipažino, ir tie išvažiavimai į užsienius ne visada buvo tokie nekalti. Važiuota ir su aiškiu tikslu daryti nusikaltimus, kelis kartus įkliūta už mašinų vagystes, o paskutinį kartą sulaikytas prie vogto traktoriaus vairo. Simas sako, tokiais kartais išvažiuodamas net atskirą krepšį su reikmenimis kalėjimui veždavosi, nes puikiai žinojo, jog galimybė įkliūti yra 50:50.
Kaimynai jaučiasi drąsiau
„Visi kalėjimai ir areštinės tik darė iš manęs didesnį žvėrį“, – prisipažįsta vyras. Ir tik pradėjęs bendrauti su Probacijos tarnybos pareigūnais pasijuto kitaip. Čia galėjo išsikalbėti taip, kaip nėra kalbėjęs su artimiausiais žmonėmis. Neseniai Rita pasiūlė sudalyvauti Probacijos tarnybos organizuotame žygyje ir 45 metų vyras susidomėjo – pirmas žygis gyvenime. Grįžęs po jo namo su diplomu ir medaliu, sako jautęsis ypatingai.
Paklausiau, kaip dabar reaguoja į jį tie kasdien sutinkami žmonės, kaimynai, kuriems yra nusikaltęs, padaręs kažką negero. „Galbūt jie jaučiasi drąsiau, nes žino, kad to, ką dariau, nebepadarysiu“, – atsakė Simas. Jis pats mano, kad gali daug kuo padėti tiems, kuriuos anksčiau skriaudė, jaučia, kad bendravimas su žmonėmis tapo abipusiškai nuoširdesnis, laisvesnis. Džiaugiasi, kad pasirinkęs keisti gyvenimą jaučia paramą ir palaikymą iš artimųjų.
Greitų rezultatų neplanuoja
Su Probacijos tarnyba Simas sakosi bendraująs jau paskutinį mėnesį. Nuo kovo, kai baigsis paskirtas atlikti viešuosius darbus laikas, žada imtis individualios veiklos – mano, jog statybos darbus išmano, bet to išmanymo iki šiol reikiamai neišnaudojo. Visų pirma norėtųsi pradėti dirbti sau, neplanuojant kažkokių greitų rezultatų.
Susitvarkęs su priklausomybe nuo alkoholio, Simas pamažu tikisi susitvarkyti ir gyvenimą. Jau susirado draugę, bet apie naujus santykius dar šneka atsargiai, kaip ir apie daug ką. Jo įsitikinimu, viskas turi vykti palaipsniui, palengva, nes pokyčiai neįvyksta per vieną dieną ar naktį. O pasiryžus pokyčiams labai svarbus džiaugsmas, lydintis kiekvieną naują žingsnelį. „Blogio gyvenime esu pridaręs tiek ir tiek, dabar bent dalį jo norisi kompensuoti gerumu“, – sako vyras.
