Bet ne apie tai aš. Pirmiausia apie vieną mane papiktinusią reklamą, kurią man įkyriai mėto telefonas ir kompiuteris. Siužetas paprastas. Restoranas. Sėdi taurūs pagyvenę ponai. Ir šalia, prie kito staliuko, jaunas vyrukas statybininko šalmu, pasisodinęs šalia plačiaburnę guminę moterį. Vyrukas susikelia ant stalo darbiniais batais apautas kojas (tiesa, batai įtartinai švarūs, tiesiog iš parduotuvės lentynos), atsikanda vištienos blauzdelės ir su kąsniu burnoje pakraupusiems ponams sako:
– Atsipalaiduokit, XYZ (statybos firmos pavadinimas) man moka tiek, kad man po**ui!
Nedrįstu sakyti, kad tai statybininkų liaudies humoras, nes gerbiu šią profesiją, kaip ir visas kitas. Gal net ir ne juodas humoras, nes manau ir tokį toleruojąs, nors ne visada būnu sužavėtas.
Tiesiog elementarus chamizmas, su kuriuo susidūręs dažniausiai nežinau kaip elgtis. Prisipažinsiu, nuo chamų paprastai pabėgu. Net tada, kai reiktų duoti į snukį. Nemoku muštis ir nemėgstu kariauti.
Suprantu šios reklamos tikslą privilioti naujus didesnių atlyginimo trokštančius darbininkus. Ir reklamos kūrėjų tikslą šokiruoti suprantu. Bet aš išmokytas, kad kojas ant stalo kelia tik neigiami personažai. Senais sovietiniais laikais scenoje bei ekrane taip elgdavosi turtingi amerikonai, manantys, jog viskas perkama ir niekad dėl nieko nereikia varžytis. „Varžytis“ čia kuklinimosi, o ne rungtyniavimo reikšme.
Prieš gerus penketą metų „Demokratijos“ spektakliu bandžiau šnekėti apie ateinantį į politiką chamą ir jo keliamus pavojus. Per tą laiką niekas nepasikeitė, tik chamai dar chamiškesni ir dar aktyviau reiškiasi. Ne tik politikoje ir socialiniuose tinkluose. Antruosiuose bent šiek tiek juos gali blokuoti ir nematyti, o politikoje… Piktinkis nesipiktinęs, bet ten jie kai kam net labai naudingi. Minėta reklama prikišamai rodo, jog ne tik politikoje.
Dar apie kitas reklamas. Artėja profesionalių teatrų festivalis ir jau laukiu jo spektaklių anonsų. Laukiu ir žinau, kad bus tas pats – reklamų autoriai sostinės žiūrovui sukurtus anonsus kiek patrumpins ir bandys prakišti žiūrovui, kuris Rokiškyje mąsto kitaip, mato kitaip, jaučia irgi kitaip. Čia kaip su tom laikraštinėm klišėm: „5 faktai, kurių nežinojote apie šią scenos žvaigždę“, „Trys nauji būdai apsisaugoti nuo slogos“. Ir iš karto žinai, kad faktai bei būdai kelių ar keliolikos metų senumo ir seniai visiems žinomi. Jau nuvalkiota frazė, jog tai, kas tinka visiems, netinka niekam, ima ir nesuveikia – kažkas skaito, taškosi patiktukais, diskutuoja socialiniuose tinkluose, televizijose ir prie butelio. Nealkoholinio. Užuot paprasčiausiai pravertę ar net neįsijungę.
Reklamos kūrėjai laiko žmones kvailiais? Baikit, nemanau. Klišių naudojimas irgi meninė priemonė. Tik reikia talentingai ja naudotis.
Tiksliausiai talentingumą apibūdina viena teatro liaudies išmintis: visi aktoriai turi štampų, bet prastas artistas jų turi 3, o geras 333.
Ir apie atvirkštinį reklamos variantą. Pavadinsiu jį provincialiai patetišku. Skaitau andai: „Rokiškio miesto laukia tikras pasididžiavimas.“ Apie ką čia? Užsienio ar Lietuvos žvaigždė atvyksta? Nauja mūsų simfoninio orkestro programa? Ne. Apie būsimą naują Rokiškio teatro spektaklį. Gal Šekspyrą stato? Ar bent kažkokią naują skandalingą pjesę. Ne. Ir jokio įrodymo, kad tikrai pasididžiavimas laukia. „Ši pjesė atskleidžia vidinius žmogaus konfliktus“ (o kuri neatskleidžia?), „per (…) dialogus atsiskleidžia skirtingi požiūriai į gyvenimo vertybes, kuriuos jungia bendras noras atrasti tikrąją prasmę“ – egzistencializmo kaip paprastai, bet gerai komedijai jau smarkiai per daug. Bet reklamos kūrėjai tuo neapsiriboja ir dar drėbteli: „Komedija ir psichologinė tragedija, socialinė atskirtis ir priverstinė jungtis (…)“. Norėčiau šitą tekstą atmatyti. Bet į „Musę“ ir po tokios „reklamos“ nueisiu. Gal net į abu premjerinius spektaklius. Ir net parašysiu, ką mačiau. Juk „tikras pasididžiavimas“ nusipelno ne tik anonsų, bet ir įvykio įspūdžių.
„Ar jūs jau pasiruošę kvapą gniaužiančiam vakarui, kupinam juoko, emocijų ir stulbinančių siužeto vingių?“ – čia jau kito spektaklio anonso pradžia. Ką man tai primena? Panašiai patetiškai šneka cirko konferansjė. Ir negali pykti – toks žanras.
Kur jūsų rankos? Tai yra, patiktukai.
Manau,tiesiai į “dešimtuką” giriamės, žavimės ..net tuo ,kas kartais net “išdarko ” mūsų erdvę ir logišką mąstymą ?
koks kaimas, jo žmones , tokia ir reklama skirta šiam kaimui…