Pamažu, nors ir nenoriai, vasara užleis vietą rudeniui. Negalime skųstis šilumos trūkumu – šiųmetė vasara saulėtų dienų skaičiumi kompensavo viską ir už praėjusius lietingus metus. Bet žmogui niekada nebuvo gerai, todėl vieni džiaugiasi, kiti skundžiasi, kad nieko gero – derlius mažas, miškuose vos vienas kitas grybas, uogienojai apdžiūvę. „Neduok, Dieve, tokios šilumos. Šokinėja kraujo spaudimas, svaigsta galva, o čia dar tas Veryga nebeleidžia vaistų nusipirkti, ligonines uždarinėja, – telefonu skundėsi moteriškė. – Nėra tos dienos, kad nekeikčiau valdžios.“
Na, štai, ir „surišome“ labai paprastai saulės kaitrą su politika. Per dešimt pokalbio minučių šiaip ne taip išsiaiškinome, kad kol kas nėra uždaryta nė viena ligoninė, jei turi pinigų, gali pirkti ir brangesnių vaistų, o ne kompensuojamųjų. Atlėgo pyktis, o pokalbio pabaigoje net viena kitai geros dienos palinkėjome. Matyt, kartais reikia turėti savotišką bokso kriaušę, kad galėtum visą susikaupusį pyktį, neigiamą energiją ant jos išlieti. Bet ką daryti, jeigu jos nėra? Tokiais atvejais racionalaus mąstymo nėra ko tikėtis – emocijos ir gandai ima viršų. O jeigu pakalbėtume apie viską ramiai, su sveika logika ir be pykčio, pamatytume, kad pokyčius diktuoja pats gyvenimas.
Visi supranta, kad miestuose ir miesteliuose gyventojų mažėja, o rasti gerą specialistą – nebūtinai gydytoją, kad ir statybininką – tolygu laimėti loterijoje. Vadinasi, norėdami turėti kokybišką paslaugą, juolab sveikatos srityje, turime spaustis. Galvoti, kad į mažą miestelį atvyks aukščiausios kvalifikacijos chirurgas, kardiologas ar kitas specialistas, būtų naivu. O ir patys, ar sutiktumėte būti operuojami tokio specialisto, kuris per mėnesį atlieka tik kelias operacijas? Kokybiškai paslaugai reikia įgūdžių, kurie pasiekiami tik nuolat tobulėjant. Net geras muzikantas, jeigu negroja kelias dienas, skundžiasi, kad rankos jo „nebeklauso“.
Panašiai ir su vaistais. Placebo efektas yra didelė jėga. Jeigu akys mato ne tokį vaistų pakelį, o dar pagalvoji, kad bus blogai, nepasveiksi, tai, žiūrėk, ir pradeda akyse temti. Gaila, bet žmogus toks jau tvarinys, kad dažnai jį gydo ar maitina vaizdas. Ar kada teko nuoširdžiai panagrinėti, kiek E raidelių surašyta parduotuvėje parduodamo torto sudėtyje? Ant vieno tokio gaminio suskaičiavau net 14. Bet juk tortas skanus ir gražus, tai ir skrandis nepyksta. O jeigu realiai pamatytume, kaip gaminami tie priedai, kaip beskonė, nelabai estetiškai atrodanti masė staiga virsta apelsinų skonio pertepimu, kažin ar nesupykintų.
Žmogų visokiais „nekaltais“ priedais, ugningomis kalbomis apie gresiančius pavojus galima greitai apgauti, sukelti visuomenėje paniką. O tada ateina nauji gelbėtojai ir… daro tą patį, nes, pasirodo, kad tai buvo teisingi sprendimai.
Kiekvienos permainos būna skausmingos, bet jos būtinos – kitaip laukia liūdna ateitis, tiksliau, ateitis be ateities.
Visai neseniai paminėjome Baltijos kelio 29-ąsias metines. Aš pati tada buvau dar vaikas ir atmintyje išliko tik tai, kaip visa šeima pasiėmę seną tranzistorių skubėjome į nurodytą vietą. Nebuvo skambių lozungų, kalbų, bet visi buvo pakylėti ir jautė, kad tai ypatingos akimirkos, kad yra vieningi. Niekas neskaičiavo, kiek kainuos atvykti iki akcijos vietos, neaimanavo, kad gyventi sunku, nieko nekaltino. Žmonės jautė savo pareigą būti kartu. O tai niekuo neišmatuojama, todėl ir tikra, šventa.
Nuo tų įvykių užaugo nauja karta, dedame didžiules viltis, kad ateis jauni žmonės neturėdami senojo sovietinio mąstymo. Bet kas vyksta? Jaunimas, ypač jauni politikai, be skrupulų perima senųjų „tradicijas“ siekti tikslo kompromato keliu, sprendimus dažnai diktuoja ne sąžinė, bet pinigų kiekis, o išsisukti nuo atsakomybės, jeigu turi užnugarį, – jokių problemų. Vyresnieji pamiršo vieną dalyką, kad jaunoji karta augo ne uždaryta inkubatoriuje, jie – jų atspindys. Ne veltui sakoma, kad ką pasėsi, tą ir pjausi.
Ruduo – derliaus metas, iš rudens į žemę dedame rugio sėklą ir tikimės kitais metais gero derliaus. Rugsėjis mūsų vaikams – mokslo metų pradžia. Kokį grūdą būsimiesiems pirmokams pasėsime, tokį derlių po dvylikos metų nuimsime. Pagalvokime apie tai – gal tada suprasime, kad pasaulį pirmiausiai reikia keisti nuo savęs, o ne nuo kitų.
