Bet nesakysiu…

Šįkart – be eilės. Nes skauda. Gniaužia į kumštį širdį. Gatvėje sutinku gerai pažįstamus veidus. Iš mokyklos eina gėlių kalnais apdovanoti mokytojai. Be šypsenų, suirzę… Kaip, už kiek nuo šio rugsėjo dirbs? Žmonės, kurių profesija valdžios pažadais iki 2025-ųjų turi būti pa-da-ry-ta PRESTIŽINE. Tokio baisaus rugsėjo dar nebuvo. Sako tris dešimtmečius vaikus mokanti pedagogė. Iki etato jai pritrūko pamokų… Spėja, kad gaus mažiau nei iki šiol. Sako, dabar direktoriaus valioje, kam ir kiek to etato duoti…

Įsiskaudinęs ir Žiobiškis. Į kaimo šventę neatvažiavo nė vienas valdžios atstovas! Skambina, piktinasi, klausia… Kodėl neatvyko bent iš skyriaus, atsakingo už kultūrą? Renginys neteko svorio… Nebuvo reikalingo kalbėtojo, niekas iš „aukštai“ organizatorių nepagyrė… To skyriaus atstovė buvo Pauliaus Širvio vakare… Žiobiškio nepražiopsojo, netingėjo. Kaimų bendruomenės ne dėl valdžios, dėl savo žmonių tokias šventes turi rengti. Sako ji. O meilės dainiaus gimtinėje valdžios niekas nepasigedo… Ten kasmet, nepaisant prasto oro, būna tie, kuriems maistas – poezija ir susikaupimas. Be dvasinės tuštumos, pompastinio darkymosi… Kaip ir Dusetų Šarūno Saukos jubiliejinėje parodoje, apie kurią rašė kolegė Reda. Kaip Salų dvare baltistų mokslininkų dovanojamuose rimtosios muzikos atlaiduose.

Bet čia jau buvo. Užverstas lapas. Kaip ir didelio Žmogaus Andriaus Dručkaus gyvenimas. Per vietos politikų batalijas taršyto dėl muziejaus lentynų, etato, prašymo leisti gyventi (juk ne amžinai) jo įkurtame muziejuje. Jo dovanotos eksponatų kolekcijos svarba mūsų valstybės partizaninių kovų už laisvę istorijoje tikrąja verte dešimtmečius skambės. Ne taip svarbu, kad daugelio mūsų gali ir nebebūti.

Prieš dešimtmetį per Obelių „Obelinės“ šventę Andrius Dručkus, su kuriuo „Gimtasis…“ glaudžiai bendradarbiavo, pakvietė užsukti į muziejų. Sakė, turi staigmeną, kurią būtinai reikia pamatyt. Kai miestas skamba popmuzika, kvepia šašlyko dūmu ir žmonių šurmuliu – ne pats patraukliausias metas žurnalistui perjungti galvos kompiuterį į istorijos skaudulius. Bet užsukome. Tada dar į gerokai tuštesnį ir kuklesnį eksponatų. Pravedęs pro kelias eksponatų lentynas, muziejininkas staiga  įjungia dainuojančią ir kūno dalis judinančią keraminę žuvį. Pastebi mūsų nuostabą (juk ne to žurnalistai tikėjosi)! Sako, kai liūdesys jį užgula, žuvį įsijungia nuotaikai pakelti. Ta žuvis taip pat turi istoriją. Tik šįkart ne apie ją. Skauda, kad nenuvažiavau su šiuo didelės sielos ir atsidavimo Lietuvai žmogumi atsisveikint. Ne dėl vieno kito fotokadro, prievolės būtinai aprašyt… Tik nusilenkti. Tušti išvedžiojimai, kad žurnalistai irgi žmonės, visur nesuspėsi, namai, šeima, kiti įsipareigojimai. Pagaliau savaitgalio poilsis… Pavėluotas sąžinės priekaištas. Praeitin pažvelgęs supranti, kur iki skausmo amžina. Nes tikra. Ir kur nebesugrįši.

O „pasikraunantiems“ nuo tuščiažodžiavimo, apsimestinės vaidybos – sezonas atsidaro. Su išoperuotų emocijų ir biurokratinio patoso šablonų scenarijais. Po kelių dienų – miesto gimtadienis. Visuotinė šventė, visuotinis džiugesys, visuotinis gėris. Visuotinė santarvė, ir visi – už savo tuštėjantį miestą Rokiškį. Rugsėjį politinių spektaklių sezoną atidaro ir politikai. Dėl svarbiausio posto. Rodysis, kiek vienas už kitą geresnių, skaidresnių, gabesnių, mylinčių tėvynę Lietuvą ir visus jos žmones. Dėl mero kėdės, kurią užsėdus ketverius metus galima pasijusti dangaus ir žemės sutvėrėju… Mūšis laukia bekompromisis. Jau dabar iki raudonumo partiečiai derasi, skylinėja, jungiasi, ieško kompromatų… Laimėjęs šį aukso puodą (mero postą) visą kadenciją gali spjaudyti ant moralės kodeksų, „trolinti“ ir tyčia (ar netyčia) nuodyti rinkėjų sąmonę.

Atgrasūs juokeliai iš valdžios lūpų (ypač jei jie – prieš įstatymus), gyvenimo patirties neturinčiam ar menko intelekto rokiškėnui oi kaip patinka. Kaip gerai NESTANDARTINIS!!!

Prieš pat Andriaus Dručkaus išlydėjimą į amžinybę nestandartinis meras Antanas Vagonis nusimaudė. Visiems kitiems dar neatidarytame baseine. Ir kas čia tokio? Gal anam žmonos namuose buvo liepta vandenį taupyt? Ak, privalomą dušą pamiršo? Kojines juk nusimovė, baseino vandens neužteršė. Juk meras. Ne koks „bomžius“…

Baseino gal ir neužteršė. Tik žmonių sąmonę. Kad jam, į kurį žiūri ir lygiuojasi Rokiškis – VISKAS galima… „Nemėgstu šito žmogaus taip, kad net pradedu nekęsti“, – po rajono galvos maudynių sako vienas aktyvus ir gerbiamas rokiškėnas.

Bet meilė – neįrėminama substancija. Visada rasis mylinčių, kaip ir nekenčiančių. Tai Rokiškio krašto garbės pilietę, šalies kino ir teatro perlą, aktorę Vaivą Mainelytę visi myli. Bet ir ji sako, kad ne visi. Visada tą jautė. Rugsėjo 5 d. ji atšventė septyniasdešimtmetį.

Rugsėjo 4 d. „atšventė“ gimtadienį ir meras… Per savo feisbuką, su daug feisbuko draugų sveikinimų. Nors jo gimtadienis – rugsėjo 8 d. Taip skelbia oficialūs šaltiniai, teikiantys politikų biografijos svarbiausius faktus. Ir vėl meras „patrolino“? Nieko tokio, juk nestandartinis. Kada nori, tada švenčia. O pavaldiniai ir feisbuko draugai galės pasveikint dar kartą…

Yra tokia patarlė – „Duok durniui kelią“. Yra ir jos tęsinys. Bet nesakysiu…