Sudomino pavadinimas? Ne, tai ne apie vyro kelionę į moters palaimos tašką. Tai giliau ir be jokių baimių. Tų, kurios smaugia kiekvieną dieną ir spraudžia į rėmus.
Neseniai gatvėje mane užkalbino pažįstamas. Sulaukiau netikėto klausimo. „Tu dar čia? Kur? Lietuvoje, juk ji traukiasi, kaip ir mūsų miestas. Nėra darbų, žmonės neturi pinigų. Valdžia ne žmogui dirba! Reikia važiuoti į užsienį. Pinigų!“
Bet valdžia irgi tauta. O jei aš, kiekvienas iš mūsų, pakliūtų į valdžią? Ar elgtųsi geriau? Ar užterštos sąmonės žmonės gali pasiūlyti tautai laimę? Visų noras atrodo toks paprastas – „gyventi geriau“. To „geriau“ vaikymasis – nesibaigianti kova. Konfliktai. Tai norma. Norma gyventi taip, kaip gyvename šiandien, ir nieko nekeisti. Skųstis valdžia, didelėmis kainomis, dirbti tam, kad nemirtum iš bado. Visi turim problemų ir rūpesčių. Tik skirtingo sąmoningumo žmogus jas ir suvokia, ir sprendžia skirtingai. Labai daug pykčio. Gal jis lydi todėl, kad nekontroliuojame savo minčių? O jos dar užkištos neigiamos informacijos iš aplinkos srautais. Paskendę juose tarsi liūne, bijome netikėtumų, nerimas kaip koks virusas užvaldo visą kūną.
O jei kovotume ne tik išorėje? Jei naikintume neišmanymą viduje? Šiuo atveju kova – joks smurtas prieš save ar kitą, joks pyktis. Be jokių neigiamų emocijų.
Kiek kartų neįvyksta tai, ko taip trokštame? Ar negauname daug daugiau nei gauname? Ar nieko nedarant telieka tikėtis džiaugsmų, ramybės, laimės ir pasiekti tą „geriau gyventi“.
Žmogus – Dievo kūrinys. Prieštaringas. Ir moko, kaip reikia gyventi, ir tuo pat metu skandinasi baimėse, keistų įpročių liūne. Kaip vartotojų masė, dėmesį sutelkus ne į vidų, kur esmė, o išorėn – į materiją. Esame pasiklydę blizgančių reklamų vilionėse, madingų filmų gyvenimo iliuzijose. Ką rodo televizorius, tampa religija.
Kol žmogus, nepradės nuo savęs, tol ir jo pasaulis nepasikeis. Protą reikia prižiūrėti, ji valyti, tuomet realybė, kurioje esame, keičiasi. Yra žmonių, kurie gyvena nepaliesti kriminalinių suvestinių, nelaimių, to nemąstančio recidyvisto visiems brukamo blogo gyvenimo.
Toks gyvenimas – vidinės stiprios harmonijos požymis. Purvas nelimpa prie švaraus žmogaus. Tačiau… tas purvas tapo viešas. Jis visur… Jis tarsi gyvas telaukia nusėsti žmogaus mintyse ir baksnojime vienas į kitą pirštais – esi kaltas…
Viena didi siela man sakė, jog kaltindamas kitą ir besdamas pirštu į jį, pažvelk, kur krypsta kiti trys pirštai… Tai kiek kaltas pats kaltintojas?
Skleidžiant rūką aplink save – regėjimas blogėja, bet paskleidus šviesą – rūkas pradeda sklaidytis. Daugumos protas toks ribotas ir aprūdijęs nuo pataikavimo vienas kitam. Visada galime rinktis – augti ir klestėti ar stovėti vietoje ir degraduoti. Žmogus, nugalėjęs save, – nenugalimas.
G taškas – gyvenimo laimė. Nesvarbu, kur jo ieškosime – vyrai moteryse, moterys – vyrų smegenyse. Tačiau sąmoningai viskas sueina į G tašką, nes tai atsakymas, kodėl mes čia…
