Geriau tegu skauda

Reikia, kad skaudėtų. Kitaip nebus. Paveikslo, knygos, parodos, nebus koncerto, kūrinio, pilies, niekas neneš kiaušinių bažnyčiai statyti ir plytoms lipinti („o juk nešė ir vežė, kai Tyzenhauzaitė Šv. Matą statė“). Bus niekaip, bus tuščia. Arba prėska – kava, pienas, vynas – ataušę, išsivadėję, prarūgę…

Tai skauda. Dėl Salų dvaro, dėl Krošinskių pilaitės…

Būna temų, kurios dešimtmečiais „guli prieš nosį“. Kasdien eini Tyzenhauzų alėja. Girdi šimtąjįkart apie atstatymus kalbant, grandioziniais planais liūliuojant, „galerijas ir koncertų sales“ rengiant („kur tie visi projektai ir planai, kieno stalčiuose, kuriam kabinete?“) Prie kalbų pripranti. Jos ventiliatorius, automobilių ūžesys. Pripranti, tik neįsijauti. Nes mintys kitur. Paskęsta ir pavargsta nereikšmingų konfliktų, politinių batalijų, piniginių paklodžių tampymo pelkėje. O apskritai viską nurungia neasfaltuotų kelių tema. Jei kažkur asfaltuoja, „basta“ – aukščiausias taškas, didžiausias pasiekimas, skrydis į kosmosą… Na ir kas, kad 21-as amžius.

Bet atsiranda žmonės, kuriems – ne tas pats, kurių mintys čia – Rokišky. Nors jie iš Klaipėdos, iš Vilniaus, iš Paryžiaus. Užhipnotizuoja, užkrečia tuo skauduliu – atidaro šerdį ir ištransliuoja esmę. Tada ir prasideda – „koks pagaliau tos Krošinskių pilaitės stilius – gotika, neogotika, romantizmas, lapidinis (reikia Onutės Mackevičienės, kad sudėliotų). Kas, kada, kodėl čia ją pastatė? (toks stilius, skaitau, būdingas Anglijai, o čia Rokiškis). 1812-aisiais jau buvo graviūra. Vadinasi, statyta seniau. Anot specialistų, projektuota „laiką peržengusio architekto“. Tai pirmas išlikęs tokio stiliaus pastatas Lietuvoje – ypatingiausių sąrašo viršuje. Archeologai vedžioja aplink – nešienauta, apaugę, pavojinga, „čerpės nuo stogo bet kurią akimirką gali kristi“, „o ten matai, koks plyšys, dar keli mėnesiai iš šita vieta grius“, „ir apskritai gal galima bent chemikalais gebenes nupurkšti, jos pačios savaime kartu su laiku ardo pastatą“. Didžiausias kiauras langas užlopytas sovietiniu transparantu. Kad vidun nelandžiotų – mena pilaitė mirčių, tragiškų pėdsakų…

Žodis „gaila“ bus per silpnas tada, kai rašysim apie griuvėsius. Nežinau dailininko. Na, gal Gailiūnas, bet ir jis tikriausiai yra tapęs šitą Rokiškio simbolį. O Gintauto Dainio mistinėse fotografijose – atsiverskit jo kūrinių  albumą – nostalgija. Galima būtų išleisti albumą ir apie gyvenančius dailininkus (bet pinigai nesustabdomais srautais plaukia brošiūroms, afišoms ar dar kokiems velniams, kurių niekas neskaito). Nepamenu kuris jų, berods Keraitis, po Gintuko mirties pristatant albumą sakė: „reikia mirti, kad išleistų “. Taip ir su tom pilim – pirmiau tegu griūna. Pinigai kol kas plaukia kitur.

Salų dvaras. Vilnietė mokslininkė Gina Holvoet baigia išūžti galvą – „po galais, tvarkykite, nekurkit čia nei etnografijos muziejaus, nei puodų, pagaliau, nebūkit valstiečiai“. Jei tas dvaras kada nors bus renovuotas, liaupses už tai pirmiausia skirsiu jai – atvežusiai į Salas ir pasaulio kalbininkus, ir elitinius koncertus. Klausiau prieš porą savaičių Kriso Rubeanso gitaros ir žiūrėjau į iki negalėjimo nudėvėtas buvusias grafų grindis, musėm apėjusius byrančius langus („dauguma klausytojų tikriausiai užsimerkę?“) Dvare daug kartų buvau. Žinau, ta salė, kur koncertuoja Virgilijus Noreika, Vilhelmas Čepinskis, kur atvažiuoja Klaipėdos ar Keistuolių teatrai, kur muzikos klausosi intelektualai iš garsiausių pasaulio universitetų, – geriausiai atrodanti dvaro vieta. O kitur? Perfrazuojant Maironį, „kada tik keliu važiavau pro Salas…“ Sakot, reikia valdžios įsikišimo, lobizmo, reikia žmogaus? Du merai per pastaruosius dešimtmečius buvo iš Kamajų seniūnijos, Salų. Nematė? O gal sėdėjo užsimerkę?

Ir apskritai daug ten, tame mokslo ir meno aura alsuojančiame miestelyje, neatsakytų klausimų – apie Salų dvaro nuomą, neprižiūrimą parką, Europos pinigais „sutvarkytą“ paplūdimį. Bet tai jau ne „akcentų“ tema.