Jau eilę metų psichologai susiėmę už galvų – didžiausiai pandemijai praėjus, mus užklupo naujas – sunkiai įvardijamas, tačiau daugelio pacientų turimas, dvidešimt pirmojo amžiaus maras – vienatvė. Niekada ankščiau žmonės nebuvo tokie vieniši ir dėl to galime kaltinti daugelį faktorių: po pandemijos pasilikusią ryškią žmonių atskirtį, socialinių tinklų žalą ir, norite tikėkite, norite ne – staiga išpopuliarėjusį sėkmingos karjeros troškimą. Karjeristas dabar bene kiekvienas individas – visi nežmoniškai užsiėmę, tačiau pagauti sakant „uoj ne, neturiu tokiems dalykams laiko“, kam tiksliai tą laiką atiduodą – sunkiai įvardija. Dabar madinga neturėti laiko. Girtis, kad per vasarą neperskaitai nė vienos knygos, nes esi susikoncentravęs į darbą, važiuoji į prabangiausias sporto stovyklas, o savo bobutei, kuri jau kelintą vasarą kviečia į sodą ir vietoj pilateso ar padelio siūlo lysves ravėt, primeni – kad tu esi „užsiėmęs žmogus ir nėra tokiems dalykams laiko“.
Per gerai gyvenam – neslėpkim. Ankščiau žmonės skųsdavosi, kad deficitas – visko trūksta. Kažkada, o regis, dar visai nesenai, ne tik, kad džinsų sunku buvo rasti – pusdienį išstovėjęs eilėje dešros galėjai ir negauti. Kiti laikai atėjo. Dabar, neturint laiko, vis tik jo atsiranda pasigirti naujausia mašina, prašmatniais apdarais, pavydėtinais kadrais iš tolimiausių pasaulio kampelių. Galėtum manyti, kad šiuolaikiniam žmogui nieko netrūksta. Vis tik, psichologai mojuoja visomis raudonomis vėliavomis.
Vienintelio, ko šiandien mums trūksta, – laiko kitam.
-Nu, pagaliau! – suploja rankomis kaimynė Onutė, kurios kiemą pravažiuoju jau antrą mėnesį, bet vis nesustoju, nes… neturiu laiko. Bėga gryčion, kaičia kavą, nors jau vėlus metas, ir tempiasi mane į verandą. Kvailai bandant pasiteisinti, kad būčiau pasiskambinus susiderinti laiko, ji pradeda leipti juokais.
-Kada ateisi, tada ir turėsiu laiko…
Ir juk išties, ankščiau retas kuris derindavo savo apsilankymus su kaimynais ar draugais iš anksto. Vaikystėje užtekdavo atsistoti ir po langais sušaukti vardą, kad žmogus atsilieptų ir bent valandą pabūtumėt kartu. Bičiuliai, eidami pro šalį, būtinai užsukdavo į svečius, nes neužsukti būtų buvęs blogas tonas. Nė vienas tuomet neleisdavo sau būti tokiu užsiėmusiu karjeristu, kad su ką tik prieš akis išdygusiu žmogumi neatsigertų kavos ar arbatos. Nori nenori, į galvą lenda mintis – ar didžiausias šių laikų maro – vienatvės – kaltininkas yra mobilusis telefonas? Juk jei būtume „be ryšio“, tvirčiau užmegztume ryšius, kurie dabar dažnai nutrūkę? Jei tavo draugas, žinantis tik tavo adresą, staiga paskambintų tau į duris, juk nepasakytum jam – gal kitą savaitę ateik, dabar aš užsiėmęs? Galbūt jei ne tie, nuolatos į mūsų veidus šviečiantys ekranai, perpildyti kitų žmonių gyvenimais, mes pagaliau apžvelgtume savąjį? Pamatytume, jog ne visada žolė žalesnė kitur. Galbūt pas tave patį pievos žydi?
Australų rašytoja Bronnie Warė, daugelį metų dirbusi slauge, išleido knygą apie tai, ko žmonės gailisi prieš mirtį. Paklausta, kokiai auditorijai knyga skirta, atsakė, kad ji tiems, kurie dar turi laiko. Beveik visi jos slaugyti senoliai pripažino, kad jei galėtų atsukti laiką atgal – jie mažiau dirbtų, daugiau laiko skirtų žmonėms, kuriuos myli. Ir net nereikia įžymių knygų, sensacingų straipsnių, gilių psichologinių tyrinėjimų – kiekvienas mes, tikiu, vis dažniau prisimenam, kad nesam čia amžinai ir ne į savo banko sąskaitą, bet į savo laiką reikėtų žvelgti perdėtai atsakingai. Nenorim pripažinti, bet suprantam, kad nereiktų laukti pusmečio pasimatyti dar kartą – bet laukiam. Kad tie 80 km išties ne toks jau didelis atstumas ir vis tik – nevažiuojam. Kad gal truputį per vėlu dabar skambinti – ir nebeskambinam.
Ankščiau žmonės tikėdavo, kad vasaroje dienos tokios šviesios, kad spėtum visus žmones apeiti. O dabar, ne tik kad vasaras – eilę metų parduodam už per didelę kainą, o vėliau tenka mindžioti psichologų kabinetus, ieškant priešnuodžio vienatvei.
„Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi“ (Antoine de Saint- Exciuperi).
Vasaros nedaug beliko, bet galbūt dar liko daug metų? Gal dar užteks tų keliolikos saulėtų vakarų, per kuriuos atsiras laiko išbandyti seniai užmirštus, bet ankščiau puikiai veikusius būdus vienatvei įveikti:
-atsistoti po draugo langais ir pasikviesti į lauką (jei jau pakankamai užaugęs – ir į kavinę ar barą).
-nekviestam užsukti į svečius su tortu ar vynu pas žmogų, kuriam tiek daug kartų sakei „būtinai susitikim“, ir niekaip nerasdavai tam laiko.
-laiptinėje sutiktam kaimynui ne tik sausai linktelėti galva, bet paklausti, kaip jam sekasi.
Galbūt gyvenimas išties yra gražus, ir mes turime laiko?
Autor. Agnė Sirgedaitė
taip jau yra…gaila, kad esame nedėmesingi ,o kartais pritrūksta net paprasto mandagumo