„Skieptikas“, „dovanotam keliukui į sąmatą nežiūri“, „moteriausybė“, „prezidentas Nuosėda“. Šie žodžiai ir posakiai Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga paskelbti LRT žodžių ir posakių rinkimų nugalėtojais. Išrinkti gyventojų ir nacionalinio transliuotojo sudarytos komisijos. Neįprasti, nauji, šmaikštūs ir įgavę netikėtų reikšmių – susiję su skiepais ir jų priešininkais, su politikų namų link vedančių keliukų asfaltavimu, trimis moterimis šalies valdžioje ir prezidento nuosaikiu (tai mano interpretacija) charakteriu. Taiklus žodžių ir raidžių žaismas. Visi keturi nugalėtojai buvo išgirsti per LRT televiziją transliuojamą politinę satyros humoro laidą „Dviračio žinios“. Pernai gyventojai išrinko LRT žodį „koronė“, kuris išskriejo iš Editos Mildažytės lūpų, o metų posakiu tapo frazė „Ateis laikas, ir mes nusiimsime kaukes“, skambėjusi pandemijos pasekmių mažinimo fondo socialinėje reklamoje. Komisijos žodis – „šimonėda“, o posakis – „Dėl vieno banano neikite į parduotuvę“.
Po metų kitų galbūt jie nueis užmarštin, kaip nueina vienadienės aktualijos (nebent „koronė“ išliks). Tačiau rinkimuose nedalyvavusį posakį „Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia“ būtų galima laikyti, kaip postringautų sporto komentatoriai, vienvaldžiu lyderiu turnyrinėje lentelėje. Rinkimuose šis posakis nedalyvauja, nes jį pirmąkart ištarė perkūnai žino kas ir kada. Pamenu, spaudoje perskaičiau prieš keliolika metų. Manau, metų posakiu jį reikėtų rinkti kasmet, nes būtų už ką. Už reikšmės pastovumą.
Anot dabartinės finansų ministrės, kaimas ir taip gauna finansavimą iš įvairių fondų, todėl nieko tokio, jei ES siunčiami 2,2 milijardo pinigučių, skirtų ekonomikos gaivinimui ir atsparumo didinimui, atiteks kitiems sektoriams ir pelkynams atgaivinti, bet nebus investuojami į žemės ūkį. Tačiau pramonė, verslas, viešasis sektorius (ir t. t.) irgi gauna investicijų iš kitur! Ironiškai galiu paklausti: galbūt taip numatyta plėsti regionus? Būtent su tokiais pažadais dalis politikų ėjo į rinkimus. Ėjo ir atėjo, o lozungai atsilieka. Teoriškai – gražu. Praktiškai – „nesikelia“. Nepykite, miestiečiai ir jaunime, kad apie žemės ūkį kalbu. Iš kur bepažiūrėsi – nuo Kamajų ar nuo Pandėlio pusės – nagi agrarinis tas mūsų kraštas! Eliminuokim žemdirbius ir pažiūrėkim, ką matysim: kiek liks bedarbių ir kelios rajono pramonės įmonės nesusijusios su žemės ūkiu? Kas žels nedirbamuose laukuose? Kokie fabrikai stovės? Jei aplinkui nėra upių, tai net pelkynais tokių vietų nepaversi.
Iš žemdirbių kasmet reikalaujama vis daugiau. Sutinku – jei dirbamuose laukuose kyla smėlio audros, tai lazda perlenkta, reikia „žaliojo kurso“ ir panašių dalykų, nes yra įsivaizduojančių, jog iš gamtos galima tik imti, o ne duoti (ne trąšų pilti, o leisti jai atsikvėpti). Problema kita – įvairūs reikalavimai nuolat nuleidžiami staiga, turi būti vykdomi čia ir dabar. „Čia ir dabar“ įgyvendinti ne iškart nepavyksta, nes tam reikia laiko, susiplanavimo, investicijų. Taip žemdirbys ir turi „šokinėti“ ir sukiotis kaip vėjarodė nuo vienos „strategijos“ prie kitos, nes ilgalaikių strategijų nėra, o vienadienės priklauso nuo valdžioje esančių partijų, iš ES pučiančių vėjų.
Regis, kas čia tokio – „kažkoks“ žemės ūkis negaus „gabalų“ iš 2,2 mlrd.? Tačiau yra ir moralinė (jeigu tokia dar gali būti kalbant apie finansus) pusė – kai tavęs nepastebi valstybiniu lygmeniu, tau leidžiama susiprasti, kad esi nereikalingas. Matyt, iš dalies dėl šios priežasties tokios plačios reakcijos ir sulaukė šis sprendimas. Lenkijos ūkininkai džiūgauja, kad šįmet vaismedžių sodus pavyko apsaugoti nuo šalnų. Pagavote mintį?
Metai iš metų iš visų pusių paramstytą arklį, davusį garbės žodį neparkristi brastoje, primena švietimo sistema su niekaip nesibaigiančiomis „reformomis“. Joje švystelėjo saulės spindulėlis. Žurnalo „Reitingai“ ką tik paskelbtame šalies gimnazijų reitinge į šimtuką pateko Obelių gimnazija. Iš viso vertintos 368 gimnazijos, kurių abiturientai 2020-aisiais laikė valstybinius brandos egzaminus. Tiesa, vertinime tradiciškai atskirtos mokyklos, vykdančios moksleivių atranką, ir tos, kurios priima visus mokinius pagal teritorinį principą.
Abejingumui apibūdinti yra posakis „O man vienodai žydi sodai.“ Kuo rečiau juo vadovausies, tuo dažniau užtiksi „praktiškai nesikeliančių arklių“.
