Kasdienybės virtuozai

Nežinia kodėl, bet blogis žmones traukia. Nelaimės, skandalai, žlugimai, byrantys kitų reklaminiai gyvenimai, avarijos, gaisrai – tai vis dar skaitomiausios naujienos visoje žiniasklaidoje. Atsimenu, kai važinėjom po kaimus susitikti su savo skaitytojais, vienas senjoras prisipažino žinias apie įvairias avarijas perskaitantis visada. Kažkas net yra pastebėjęs, jeigu avariją sukelia BMW, tuomet skaitomumas dar padvigubėja…

Tik ne visi prisipažįsta, kad, kaip juokaujama, paslapčia net patys nuo savęs mielai skaito apie visokius blogio pasireiškimus. Atvirkščiai, viešoje erdvėje deklaruojama, kad atsibodo tas visas purvas, kurį bruka žiniasklaida. Iš tiesų tai nebruka, bet kaip ir bet koks kitas verslas skaičiuoja pelningiausius produktus. O skaičiukai, deja, blogio naudai. Keistas fenomenas ta trauka blogiui.

Tik nenoriu gerinti šios statistikos, todėl pasirinkite, ar verta skaityti toliau.

Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu mačiau daug gražių dalykų, apie kuriuos tylėti tiesiog būtų nesąžininga. Teko šiomis dienomis truputį paklajoti po mūsų ir kaimyninius rajonus. Susitikti su žmonėmis – tikrais kasdienybės menininkais ir virtuozais, tarsi iš nieko keičiančiais savo ir kitų gyvenimus. Nuspalvinančius viską aplinkui ryškiomis spalvomis ir šypsenomis. Besidalinančius. Ir žinot, esam labai įdomūs ir turtingi: žmonių, vietų, grožio ir gamtos. Visko mes turim. Kiti tą įvertina, mes – vis dar ne.

Anykščių rajono Traupio mokyklos botanikos sodas – tikras stebuklas, kurį sukūrė vienas žmogus. Ne sau, nes ten nėra jokių tvorų su užrašu „Privati valda“, „Piktas šuo“, „Nuodingos gyvatės“ ir pan. Tūkstančiais augalų gali džiaugtis visi. O mokinukai – iš jų mokytis įvairių naudingų dalykų. Ne tik botanikos, bet ir matematikos, dailės, literatūros, o svarbiausia – kūrybiškumo, meilės. Prisipažinsiu, kaip tikra lietuvė „užpavydėjau“ jiems tokių pamokų. Na, pasitaisysiu – „baltai užpavydėjau“. Ir aš būčiau norėjusi taip mokytis.

Ne mažesnis stebuklas man pasirodė Anykščiuose įkurtas didžiulis šiltnamių verslas. Juškų šeimos verslas. Tik nepradėkime skaičiuoti svetimų pinigų. Savininkas sako, kad investicijos milžiniškos, darbo be proto daug, bet darbo suteikė 180 žmonių. Tik trūksta darbuotojų, nenori, sako, lietuvis lietuviui dirbti. Geriau lekia į Ispanijos šiltnamius. Dėl didesnio uždarbio? Savininkas sako mokantis ne mažiau. Vis dėlto, matyt, teks ieškoti imigrantų – gal ukrainiečių, baltarusių, o gal net kinų ar vietnamiečių. Todėl ir neplečia verslo, nors užaugintų produktų paklausos tenkinti nespėja. Ir ne vien todėl. Pavyzdžiui, pomidorai. Juos auginti tarsi apsimokėtų labiausiai, nes iš hektaro didžiausias derlius, palyginti su agurkais ar braškėmis. Pomidorai ir geriausiai laikosi. Bet viena maža detalė. Mūsų rinką nemokamais pomidorais užverčia olandai, tiesiog ima ir atiduoda juos prekybos centrams. Kodėl? Todėl, kad už nerealizuotos produkcijos utilizavimą Olandijoje reikia mokėti. Taigi surado kitokią išeitį. Tik prekybos centruose mums nemokamai tų pomidorų niekas nedalina.

Arba Dapkų ūkis. Birutė – tikras geros energijos užtaisas. Paukščiai, žirgai ir jodinėjimo klubas, tapybos studija ir pamokos, tautodailininkų reikalai, mėsiniai galvijai, žemės plotai. Bet stebuklas – ne tai, kaip viską spėja ir kiek daug visko moka. Stebuklas, kad trūkstamu laiku ir žiniomis dalijasi su kitais. Čia ką tik priėmė būrį smalsuolių, norėjusių pamatyti paukščių ūkį, žirgus ir kengūriuką, o vartams vos užsivėrus nuo vienų svečių, jau ima rinktis tapybos besimokančiųjų būrelis. Ir staiga svečių veiduose pamatai šypsenas. Manau, kaip drugelius visus juos traukia ryškios Birutės kasdienybės ir gyvenimo spalvos.

Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Juodonių, arba vėliavų, kaimo fenomenas, kurį sukūrė Bronius Juzelskis. Verta pamatyti, kaip žavingai gali atrodyti kaimas. Kaip iš atviruko. Į kurį įžengęs nesiliauji šypsotis, žvelgdamas į įvairiaspalvius inkilus, plazdančias vėliavas ir šmaikščias kaimo stereotipus menančias detales.

Arba Kalvių kaimo seniūnaitis Gintaras Kepalas, kuris, atrodo, iš nieko išvysto įdomiausias iniciatyvas, patraukiančias kitų akį. Ir taip pat skatinančias daugiau šypsotis. Kitų kaimų gyventojai prisipažįsta pavydintys tokio seniūnaičio.

Arba jauni žmonės, pasukę priešinga emigruojančiųjų į didmiesčius ir į kitas šalis kryptimi. Nepabūgę baubu dabar piešiamo gyvenimo regione, suradę čia savo kelią, tęsiantys šeimos verslo tradicijas, prisiimantys atsakomybę už tą verslą ir jame dirbančiuosius.

Daug gražių dalykų yra ir kiekvienas galime savo kasdienybei suteikti linksmų spalvų. Nebūtinai prašmatnių kaip povo plunksnos, tegul ir kuklesnių, kaip daro Rokiškio „Carito“ savanorės, po savo sparneliu priglaudžiančios ir globojančios įvairius atstumtuosius, vienišuosius, nuliūdusius. Tai kokiai vienišai močiutei gyvenimą praskaidrina, tai apleistus kapus patvarko, tai ligonius aplanko. Atrodo, smulkmenos? Bet iš jų atsiranda daugiau laimės ir šypsenų.