Taip gražiai buvau suplanavęs pirmuosius šių metų „Akcentus“. Parašysiu, sakiau, tradiciškai apie žirgus. Netgi visai smagu būtų rašyti, nes dar visai neseniai vis pasvajodavau, kaip puiku būtų turėti nuosavą žirgyną (geriausią Lietuvoje, žinoma). Kaip pernai apie gyvates, kaip užpernai apie drakonus rašiau. Bet kad „Pragiedrulių“ pirmininkė Laima Dabregaitė socialiniuose tinkluose taip gražiai išaiškino, kad tie arklio metai pagal kinų mėnulio kalendorių prasideda tik nuo vasario 17 d., o lietuviškasis kalendorius labiau remiasi Saule, o ne mėnuliu.
Be to, pagalvojau, jog tiek jau prišnekėta ir apie įsikinkymus, ir apie žvengimus, ir apie vežimo traukimus – kad ir kaip gražiai berašyčiau apie lietuvio meilę žirgui, nieko naujo nepasakysiu, tik tuščiažodžiausiu ir pilstysiu iš tuščio į kiaurą. Jau ir taip tą nuodėmę savyje per dažnai aptinku.
O be to, anie metai baigėsi ir nauji prasidėjo su kitais galvojimais, su kitais įvykiais. Vienu metu norėjosi rašyti apie metų pabaigos atsisveikinimus. Mat, po Kalėdų mirė Klaipėdos teatro aktorė, mano studijų metų scenos kalbos dėstytoja Nijolė Sabulytė, kurią net ir rokiškėnai dar turėtų prisiminti iš ryškių vaidmenų A. Strindbergo „Tėve“ (Margret, vaidmuo, už kurį pelnytas geriausio nepagrindinio vaidmens prizas festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“), E. Nekrošiaus režisuotuose „Kalės vaikuose“ (Kristijono motina). Kitą dieną pranešta apie įdomaus Kauno Nacionalinio dramos teatro aktoriaus Ričardo Vitkaičio mirtį. Vakar kunigas Ernestas, su kuriuo taip gražiai šnekėjome prieš Kalėdas, pranešė, jog lauktasis stebuklas neįvyko – jo mama iškeliavo. Taip jau būna su tais stebuklais – gali jo melsti vienas ar pulku, bet nežinai nei dienos, nei valandos.
Tiek tų egzistencinių pamintijimų. O kasdieniai ūkiniai bei politiniai juk irgi prašosi pasveriami ir aprašomi. Ir antrosios pensijų kaupimo pakopos dilemos (neįmanoma greitakalbė: „pakopa po pakopos, pakopa po pakopos…), ir žinioasklaidos laisvės bei kontrolės, ir kultūros asamblėjos, pamažu virstančios visuomeniniu judėjimu, temos. Kažkas kalba, jog čia šventvagiškai kėsinamasi į šlovingos atminties Sąjūdžio palikimą. Be reikalo kalbama. Kiekviena karta turi turėti savo revoliuciją ir savo kovą. Andainykščiai sąjūdininkai jau daugmaž šešiasdešimtmečiai ir vyresni, o jų vaikai ar vaikaičiai subrendo savo sąjūdžiui, kuris seniesiems ne visada yra ir bus lengvai suprantamas.
Kolegė Reda sako, kad partijos jau ruošiasi kitų metų pavasarį vyksiantiems savivaldybių tarybų ir merų rinkimams. Tegu ruošiasi, o šiais metais, laimei ar nelaimei, rinkimų nebus. Bent jau eilinių. Tik tai nereiškia, kad politinis gyvenimas bus ramesnis – pernai juk rinkimų taip pat neturėjom. O aniems artėjantiems rinkimų kampanijos pradžiai „Akcentus“ apie tai, kokios valdžios Rokiškiui reikėtų, galvoje jau senokai nešiojuosi. Gal dar nuo anų rinkimų, kai žurnalistiniai skersvėjai nė nesisapnavo.
Apie tai, kad didėja beveik visi komunaliniai mokesčiai jau rašėme, apie tai kad tuo pačiu didės (ar bent turėtų didėti) atlyginimai bei pensijos – gal ir ne. Anokia čia naujiena – gyvename taip gerai, kad prie kasmet didėjančių krepšelių (ir išlaidų, ir pajamų) tiesiog pripratome. Kaip ir prie karo visai netoli, Ukrainoje. Jis netrukus įžengs į ketvirtus savo metus, o taikos viltys, tai sustiprėjančios, tai vėl gęstančios, panašios į apgaulingą miražą dykumoje – akis apgauna, bet troškulio nemalšina. Reiks kurį kartą parašyti ir apie savanorius, nesiliaujančius padėti Ukrainai ir neleidžiančius sau pavargti.
2026-ieji pradeda įsibėgėti. Nuobodūs jie tikrai nebus. Tad palinkėsiu sau ir skaitytojams nepavargti. Kaip tikriems žirgams. Nuo jų pradėjau – jais ir baigiu. Nors ir ne apie juos.
