Menininkas gali būti pranašu, bet gali ir nebūti, o štai pranašas tikrai bus menininku, nes mąsto nebanaliai, nestandartiškai. Pavyzdžiui, Nostradamas viską ne šiaip pranašavo, bet dar ir sueiliavo. Tvarkingais ketureiliais.
Prieš kokius 15 metų žiūrėdamas Jono Vaitkaus Vilniaus Jaunimo teatre statytus Petro Vaičiūno „Patriotus“ stebėjausi ir kraipiau galvą. P. Vaičiūno pjesė baigiasi optimistiškai: ateina jaunoji idealistų karta, kuri patriotizmu besidangstančius nešvarius veikėjus demaskuoja, nustumia šalin ir kuria gražesnę ir teisingesnę Lietuvą. Net pjesės parašymo metu į ją žvelgta kiek įtariai – Vaižgantas dejavo, kad tokį anuomet garbingą patrioto vardą autorius įdėjo į komediją. O J. Vaitkui optimistinis finalas pasirodė nepriimtinas, jis ateinančią jaunąją kartą parodė kaip dar ciniškesnius, niekšiškesnius karjeristus, sugebančius prisitaikyti prie bet kokios konjunktūros ir išpešti iš bet ko naudą.
Ak, kaip man norėjosi laimingos pabaigos. Ir dabar norisi. Kam gi nesinori? Pažįstu tokių, kurie nei knygos skaito, nei filmo žiūri, jei žino, kad „blogai baigsis“. Laiminga pabaiga, ypač scenoje ar ekrane, gerai atrodo ir džiaugsmo suteikia. Tai kas, kad gyvenime rečiau pasitaiko negu scenoje.
Užtat dabar ir turime gyvenime ir aukščiausioje valdžioje naujosios kartos dramą. Arba komediją – dar neaišku, kaip baigsis. Na, paprastai valdžiai, kuri pradeda pyktis su žiniasklaida, tai geruoju nesibaigia. Turime ne vieną pavyzdį.
Šiuo sykiu naujosios kartos valdžiažmogis vengia skambių patriotinių šūkių. Jam, regis, prastai su atmintimi – neprisimena, už kokius pinigus pirko butą, kas investavo į jo verslą, ir dar daug ko neprisimena. Negana to, žurnalistus, pradėjusius domėtis šiais dalykais, išvadina negražiais žodžiais (bando pastatyti į vietą, kaip pats neseniai rašiau visai kita proga), lygina su pornografijos skleidėjais.
Trumpas švietėjiškas nukrypimas į šalį. Premjeras po pirmojo „Sienos“ tyrimo jo kūrėjus prilygino „OnlyFans“. Kas tai? Ogi dar vienas socialinis tinklas, kuris iš pradžių buvo skirtas įvairių menininkų ir jų gerbėjų ryšiams, bet užplūdę influenceriai (nuomonės formuotojai!) pradėjo jame publikuoti savo erotines ir net atvirai pornografines nuotraukas bei vaizdo medžiagą. Tad šis tinklas dabar žinomas daugiausia dėl tokio pobūdžio turinio.
Dar tik anonsuojant minėto tyrimo medžiagą, prisiminiau, kad norėjau šiemetinėje Knygų mugėje nusipirkti vieno jos autorių Šarūno Černiausko knygą „Smarvė“, bet sutramdžiau tą savo norą. Visgi nusipirkau tą knygą aną savaitgalį ir perskaičiau per trejus pusryčius. Užtat galiu pasigirti, jog dabar visą šį „Sienos“ ir Laisvės TV žurnalistinį tyrimą ir naujas jo serijas žiūriu kiek kitaip, beveik kaip ekspertas. Norintiems suvokti šaknis ir galimas pabaigas nuoširdžiai rekomenduoju. Tai naudingas ir pamokantis skaitinys, suteikiantis nemažai žinių apie tai, ką ir kaip dirba žurnalistai tyrėjai.
Ir pabaigai – istorija, visai nesusijusi su politika.
Važiuoju per Rokiškį. Staiga priešais važiavusi mašina sustoja. Matau, kad sustojo ir pora priešpriešiais važiavusių automobilių. Kas nutiko? Pasirodo, per kelią vidury dienos pėdina ežiukas. Vienas iš vairuotojų išlipa iš mašinos, ežiuką paima į rankas ir nunešęs padeda ant žolės. Visi šypsosi ir važiuoja toliau. Tik jau truputį laimingesni ir geresni.
Tokie tie naujosios Karalystės gyventojai. Premjerai ir ežiukų gelbėtojai.
