Skaičius 3, karpiai ir toks nepatogus viešumas

Atrodė, kad Didžioji Velykų savaitė bus rami. Kvapą išleido Šurajevo performanso Seime atgarsiai, nurimo reakcijos į staigų planuojamos mokesčių reformos paskelbimą, Rokiškyje išblėso aistros dėl gimnazijų likimo, pademonstravusios neįtikėtiną pilietinį aktyvumą ir sąmoningumą. Tiesa sakant, tai paglostė mano, kaip rokiškietės, savimeilę, kad jaunoji karta, kuri ir inicijavo poziciją netylėti, keičia lietuvišką nuolankumo standartą ir nebenori būti paklusniomis avimis, dėkingai rupšnojančiomis bet kokį pašarą. Net rezultatas ne taip svarbu, kaip ši pilietiška pozicija netylėti, nes bet kuriuo atveju kažkurios pusės lūkesčiai būtų apvilti. O argumentai, mano galva, abiejų pusių buvo vienodai stiprūs.

Atrodė, kad susikaupę išgyvensime Velykinę Mirties ir Prisikėlimo misteriją, prie kurios nusprendė prisidėti net gamta, žemę vėl sukausčiusi žiemiškais orais. Turbūt todėl, kad Velykų rytą, kaip žada sinoptikai, pajustume tikrąjį pavasario proveržį. Prisikėlimą ne tik simboline, bet ir fizine prasme. Nesvarbu, kad kai kam tas Prisikėlimas – tik šiltojo sezono sugrįžimas, o Velykos – tik kiaušiniai, zuikiai ir bobutės. Man asmeniškai svarbiausias išgyvenimas – Velyknačio misterija – iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą. Tai didinga.

O kalbant apie kiaušinius, be kurių neįsivaizduojamos Velykos, tai savaitės pradžioje turėjom progos pakalbėti ir apie juos. Bet ne kaip juos marginti ar kur gauti jų baltais lukštais, o apie kiaušinius Nr. 3. Prisipažinsiu, nežinojau ir aš, kas tie 3-iuoju numeriu pažymėti kiaušiniai, kol neatkreipiau dėmesio į sostinėje vykusį makabrišką gimnasčių performansą, atkartojantį narve laikomų vištų kančią. Tikras koncentracijos fabrikėlis, „gaminantis“ kiaušinius. Per pusantrų metų išnaudojusios visą „gamybinį potencialą“ vargšės kankinės nugaišta. Tik dabar supratau, kodėl kaime vištos kiaušinius deda, ir dar su pertraukomis, o paukštynuose „gamina“. Rokiškyje gyvendama neperku parduotuvėje kiaušinių, todėl ir tas Nr. 3 man nieko nereiškė, bet dabar reikš žmonių žiaurumą. O tie, kas perka tokius kiaušinius dėl mažesnės kainos, turėtų pagalvoti, kad kartu gauna ir juose susikaupusią kančios energiją. Ir ne tik moraline prasme. Nes kaži, ar toks produktas bus naudingas fiziniam kūnui? O komentarų būta įvairių. Maždaug „oi, dabar jau ir vištos pasidarys svarbiau už žmones“. Nesvarbiau, tačiau kaip ir bet kurios kitos gyvybės, kuriai turime vienokią ar kitokią galią, taip ir vištų negalim pasmerkti kančiai, kad ir todėl, kad ne mes esame gyvybės kūrėjai. Nekalbant apie tai, kad tai tiesiog žiauru. Ir jeigu ne tas viešas performansas, tai 3 daugumai tebūtų kažkoks mistinis skaičius, nežinia ką reiškiantis, gal kiaušinių dydį.

Tarsi temos pratęsimo staiga sulaukėm skaitytojo skambučio, kad vienoje iš rajono parduotuvių pardavinėjami gyvi be vandens dūstantys ir žiopčiojantys karpiai. Netgi ne akvariumuose, kurių jau seniai atsisakė net didieji prekybos centrai, o sumesti tiesiog dėžėse. Pasak skaitytojo, tokio žiaurumo šokiruotas, jis nusprendė netylėti. Ne tik mums paskambino, bet ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kur sužinojo, kad – tai rimtas pažeidimas. Valstybinė tarnyba informavo Rokiškio skyrių ir įpareigojo imtis veiksmų. Bet apie tai daugiau parašysime atskirai.

Žmonės nebetyli ir tai rodo, kad jeigu ne visa, tai bent jau didelė dalis visuomenės išlaisvėjusi ir sąmoninga. Tad atsargiai su visokiais nepatogiais galais. Bandymai juos nuslėpti ar tyliai prasukti viešų interesų sričiai priklausančius reikalus gali baigtis kaip šios savaitės apgaulingą ramybę sudrumstęs faktas iš Lietuvos prezidento praeities.

Nuslėpus faktą, kad 1988 metais buvo įstojęs į komunistų partiją, prezidentui rekordiškai ilgai pavyko išsaugoti šią nemalonią paslaptį, kurią jis vadina jaunystės klaida, nuo kurios dabar jaučiasi atsiribojęs ir teisinasi norėjęs siekti mokslininko karjeros. Nesuprantu, ar įstoti į komunistų partiją ne iš idėjos, o karjeros tikslais buvo labiau pateisinama? Gal kaip tik atvirkščiai? O kaip tuomet pavadinti šios „jaunystės klaidos“ nuslėpimą siekiant prezidento posto? „Brandos klaida“, kurią irgi galima pateisinti, nes šį kartą siekta politiko karjeros? Niekaip nesueina galai, jeigu būčiau balsavusi už šį prezidentą, jausčiausi tarsi nusipirkusi katę maiše. Ne dėl „jaunystės klaidos“, o dėl jos nuslėpimo. Mano nuomone, su tokiu požiūriu pirmasis šalies asmuo ima atsilikti nuo visuomenė, kuri vis labiau vertina viešumą ir skaidrumą.

Su Prisikėlimo ir Šviesos švente!