Skaudi emigracijos tema Lietuvoje apčiupinėta ir apkalbėta iš visų pusių. Į areną ji iškilo ir neseniai praūžusiame didžiausiame Lietuvoje technologijų ir inovacijų renginyje „Login“. Kartkartėm kaip tūzą iš rankovės ją ištraukia politikai, ekonomistai, ekspertai. Ir vėl pažyra liūdna ir bauginanti statistika – iš šalies išvyksta vis daugiau gyventojų, Lietuva nyksta ir yra viena rečiausiai apgyvendintų Europos Sąjungos valstybių. Už Lietuvą mažesnė Olandija, Belgija turi kelis kartus daugiau gyventojų, Lietuvą lenkia ir mažesnė Kroatija, Slovakija, Danija. Vidutiniškai per metus iš Lietuvos išvyksta apie 30 tūkst. žmonių. Jei situacija nepasikeis, numatoma, kad 2047 m. Lietuvoje teliks 1,99 mln. gyventojų, o 2080 m. – tik 1,65 mln. Prognozuojama, kad tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva nyks sparčiausiai.
Šie skaičiai ne naujiena. Mes juos žinom. Bet ar realiai kas nors daroma, kad jie pasikeistų? Ar vis dar esam patogioje kalbėjimo stadijoje, tenorėdami pademonstruoti, kad laikome ranką ant aktualiausių problemų pulso? Ir kas ką nors turėtų daryti?
Štai ir „Login“ renginyje buvo pristatyta iniciatyva „Lietuva 4.000.000“, siekianti išauginti mūsų šalies gyventojų skaičių iki 4 mln. Verslininkai ir ekonomistai sako, kad žmonėms ne tik reikėtų vienytis virtualioje erdvėje, bet ir tankiau apgyvendinant Lietuvą. Ir aišku, reikėtų ką nors daryti, kad visi negyventų Vilniuje, plėsti ir kitus miestus. Tačiau ką daryti? Prievarta paskirstyti likusius lietuvius po miestus ir miestelius? Ir kodėl Lietuvoje jau gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių?
Ekspertų nuomone, Lietuvą gali išgelbėti tik imigrantai, todėl reikėtų gerinti imigracijos sąlygas, kaip sėkmingai kadaise tą padarė Airija. Protingos šalys siūlo darbą, savo šalių infrastruktūrą, turtingiems – mokestinio rezidentavimo infrastruktūrą ir vilioja ten gyventi. Kitaip tariant, pasak ekspertų, jie „vagia“ vartotojus, darbo jėgą, kurią mūsų atveju augino Lietuva. O pas mus atvyko tik 18 tūkst. užsienio piliečių, tuo tarpu išvažiavo daugiau nei 600 tūkst. žmonių. Lietuva pagal užsieniečių atvykimą į šalį atsilieka visame Europos kontekste.
Tai kas mums ne taip?
Ekspertai duria pirštu – valstybės reikalas, kokias duris atidaryti ir ką pasiūlyti, kad būtų norima atvažiuoti. Imigrantai yra būtinai reikalingi, nes Lietuvoje situacija yra kritinė. Būtent valstybės funkcija yra sudaryti sąlygas žmonėms – ir vietiniams, ir tiems, kurie čia atvažiuoja, kad jie gerai jaustųsi, gautų darbo ir mokėtų mokesčius.
O kol mes kalbam, Estija veikia. Dideliu greičiu, kaip ir pas mus, žemyn smukusi gyventojų mažėjimo kreivė šioje šalyje 2015 m. pakeitė savo kryptį. Estijos statistikos tarnyba paskelbė daug kam netikėtą žinią, kad per metus šalies gyventojų skaičius ūgtelėjo 2,6 tūkstančio ir, svarbiausia, imigrantų skaičius viršijo išvykstančiųjų skaičių. Augti gyventojų skaičiui nesutrukdė ir vis dar neigiamas gimimų bei mirčių santykis. Lemiama priežastis, kodėl Estijai pavyko grąžinti savo piliečius namo, yra vis gerėjančios valstybės ekonominės sąlygos. Be to Estijos vyriausybė deda daug pastangų kurdama imigracijos skatinimo sistemą. Valstybės institucijų tarnautojai pasitelkia pačias moderniausias priemones informuoti apie gyvenimo sąlygas Estijoje ir suvesti būsimus darbdavius ir darbuotojus. Estija yra pirmoji valstybė visoje Rytų Europoje, kuriai pavyko suvaldyti vieną grėsmingiausių iššūkių visame regione. 25 metus mažėjęs gyventojų skaičius pagaliau vėl ėmė augti. Tai pirmasis signalas, kad Rytų Europa tampa konkurencinga pagal gyvenimo sąlygas savo Vakarų kaimynėms.
Kaip norėtųsi, kad tai būtų Lietuvos sėkmės istorija.
Tuo tarpu mes vis dar ieškom receptų emigracijai pažaboti. Kol vis dar gausus Vilnius svarsto, regionai bando išgyventi tuštėjimo sąlygomis. Štai Rokiškio verslo klubas, supratęs, kad pagalbos iš valstybės nesulauks, ėmėsi iniciatyvos suvienyti Aukštaitijos verslininkus ir bendromis jėgomis formuoti regioninę verslo politiką. Ir ūkininkai dar nenuleidžia rankų, nesvarbu, kad oro sąlygos, kaip ir valstybės politika, kartais jiems būna ypač nepalankios. Ir šeimos dar gimdo vaikus, ir ne visi tėvai dar išvažiavę laimės ieškoti svetur. Ir slaugytojos dar ne Vokietijos senelius prižiūri, o gydytojai dar ištikimi Hipokrato priesaikai. Ir renginiai vyksta, ir mokomasi, ir aplinka gražinama, ir keliai tvarkomi. Tai vis kasdienės pastangos – tyliai, be triukšmo, be tribūnų ir be apdovanojimų. Tik taip norėtųsi, kad visas tas pastangas suvienytų bendra politika, kad miestelių veidą formuotų ne juoda kaukė vagies amplua, o stiprūs lyderiai, reformatoriai.
