Pasirodė, kad praėjusi Visų šventųjų diena šiemet sukėlė kaip niekad daug diskusijų apie tai, kaip mes, lietuviai, suprantame Vėlines ir kaip mūsų požiūrį į šią dieną veikia Lietuvoje vis stipriau įsitvirtinantis Helovynas.
Senoliams pikta, kad jaunimas visai nebetikintis – nevažiuoja lankyti artimųjų kapų, išvis kapų nepadeda tvarkyti, kartu čia nepraleidžia bent poros valandų, ką jau bekalbėti apie bažnyčią. Dar pasigirdo pašiepiančių kalbų, kad štai kačių, šunų kapinės populiarėja, o masyviais akmenimis nukrautų artimųjų kapų tik mažėja: tai sudegina, tai išbarsto. Lyg akmuo būtų paskutinis apčiuopiamas ryšys su mirusiu artimuoju.
Gražu kapinaitėse buvo vakaro metu: tūkstančiai žvakučių, kurios netrukus nuguls į konteinerius, ne mažiau ir dirbtinių gėlių, kurios dar ilgai „žydės“ sąvartynuose. Kapinėse girdėtas nepažįstamos močiutės pasakojimas kiek nustebino, bet turbūt to ir buvo galima tikėtis. „Kiek atsimenu, per Vėlines dažniausiai lydavo, o mes, susirinkę žvakutes iš namų, nuo pat ankstyvo ryto išvažiuodavome lankyti artimųjų kapų. Šalta, oi kaip šalta būdavo vakarais po visos dienos žvarbiame ore, tirtėdavau visa. Pirštų kelias dienas nejausdavau…”
Daugiau – šeštadienio GR
