Ryte žadintuvas nenuskambėjo. Besiverčiant ant kito šono, ranka pati siekė telefono ir… o jergau! Liko kelios minutės apsirengti ir išvykti į miestelį, kuriame dirbo matematikos mokytoja. Dirstelėjo pro langą ir net nusiplikė liežuvį karšta kava – ten riogsojo kalnai sniego, lenkdami prie žemės kieme augančią alyvą. Vietoje vasarinių suknelių kolekcijos teko rinktis megztinį, šiltą žieminę striukę bei aulinukus, padabintus kailiuku…
Kaip bebuvę, nors ir teko klampoti per pusnis, įsėsti į transporto priemonę, vežančią į darbą, pavyko laiku. Tolstant nuo miesto, ryšys su civilizuotu pasauliu palaipsniui ėmė dingti. Feisbukas, kurį laiką džiaugsmingai reagavęs į apsnigtų sodų vaizdus, staiga tapo viskam abejingas, po to parašė: „no internet connection.“ Negana to, kam nors paskambinti tapo misija neįmanoma. Pakeliui – keli nuvirtę medžiai ir viena į griovį įbedusi nosį mašina. Važiuojančiųjų kartu kolektyvas svarstė, kam reikalingos vasarinės padangos, jeigu galima ir per vasarą važinėti su dygliais. Juk šiais laikais negali žinoti, kada ateis žiema – balandį, birželį, o gal net ir rugpjūtį.
Mokykloje visos išmaniosios lentos buvo užgesusios. Sako, nuo ryto septintos dingo elektra. Kai kurių kompiuterių gyvybę dar palaikė baterijos, kurios visos palaipsniui pasakė viso gero. Teko prisiminti vadovėlius ir fizinį lavinimą. Elektrinį skambutį į pamokas pakeitė budėtoja, kuri kantriai vaikščiojo per kelis mokyklos aukštus, skambindama paprasčiausiu varpeliu. Tilin tilin tilin… prieina prie kiekvieno kabineto ir, kad geriau girdėtųsi, pamosuoja varpeliu mokiniams panosėje. Nors keli nežiniukai vis dar lieka koridoriuje ir „grybaudami“ ieško, kur visi dingo. Vienas mokinukas, neradęs mokytojos, verkia prie durų. Paauglė, kaip jau įprasta, per pamoką pabandžiusi minkyti mobilųjį telefoną, staiga teškia jį į šoną: „bl… nėra interneto!“ Ne, šiais laikais niekas mokinių už negražius žodžius nestato į kampus ir pas direktorių neveda.
Kai kurios mokytojos užsimiršusios ateina prie kopijavimo aparato, kad parengtų užduotis… Pažiūri, apsisuka ir nueina. Valgykloje virėjos su viltimi žvelgia į nulipdytus, bet neišvirtus cepelinus ir purto galvas. Prognozė nedžiugina – pietų greičiausiai nebus. Net ir puodus šiais laikais valdo elektra. Mokytojai juokais pasvarsto apie didelį katilą lauke ir laužą, bet galų gale apsirūpina cepelinų pusgaminiais, kuriuos išvirs šeimai. Administracija ima ieškoti kažkur prapuolusių autobusų vairuotojų, kad alkanus vaikus parvežtų namo. Tai nėra taip lengva, kai telefonai atsisako atlikti savo funkcijas. Tada matematikos mokytoja su siaubu pagalvoja apie kažkieno vis primygtinai siūlomus elektrinius autobusus. Mintyse žali parūdiję LAZ-ai gretinami su šiuolaikiškais, žemagrindžiais, elektriniais, išmaniais… Menamas varžybas laimi geltoni autobusiukai.
Vietoje sniego į langus ima baksnoti lietus. Sniego pusnys tuoj pat virsta balomis. Batus su kailiu norisi pakeisti į botus arba kaliošus. Ir apskritai – gerai būtų židinys, chalatas ir puodelis arbatos. Vienas kitą atidžiau apžiūrėję, su kai kuriais – ir susipažinę, pedagogai, mokiniai ir visi, prisidėję prie proceso, vis atsigręždami, išsiskubina namo. „Nu gal rytoj bus…“ – čia tikriausiai kalba apie elektrą. Šluostydama varvančią nosį, mokytoja, kuri ilgėjosi vasaros, vyksta namo. Ilgesingai žiūri į telefoną. Po truputį jis ima rodyti šiokius tokius gyvybės požymius, netgi priima vieną kitą žinutę.
O mieste – ir vėl pavasaris. Žaliuoja pieva, žydi tulpės ir čiulba paukščiai. Mokytoja pažiūri į telefono žadintuvą – pasirodo, jis nebuvo įjungtas. Kambaryje ant kėdės atlošo sukrautos riogso vasarinės suknutės ir kampe šaiposi vasariniai bateliai…
