„Tas, kuris valdo pasaulį, neturi galios judėjimui ir žino, kad mūsų kūnas, kai juda, yra šventas – tik judėdamas gali nuo jo pabėgti. O pasaulio valdovui paklūsta viskas, kas nejudru ir negyva, kas beviltiška ir bejėgiška. Todėl judėk, linguok, eik, bėk, spruk, jei tik užsisvajosi ir sustosi, tave pagriebs jo didelės letenos, pavers tave lėle, dvoks tau į veidą dūmais ir išmetalais, o iš tavo įvairiaspalvės sielos padarys mažą lėkštą sieliūkštę… Nuo tada tegalvosi apie mažmožius – apie benzino kainą ir kokią įtaką ji turės paskolos išmokėjimui“ – perskaitau knygos „Bėgūnai“ anotaciją ir iškart įsimyliu autorę Olgą Tokarczuk. Berods, viena senesnė jos knyga lentynose užmesta guli. Nebūta kada atsiverst. Bet puolu pirkti šitą. Dar nepradėjusi skaityti, grįžtu mintimis į keliones. Tas, kurios jau buvo tapusios kasdienybe, kai lagaminą susikraudavai per valandą. Kai sapnuodavai benzino kolonėles, kamščius greitkeliuose, aerouostų sales ir vis tikrindavaisi, ar nepametei paso.
Nes užsižiūrėdavai į mažytėles Šveicarijos pilis vos sniegu aptaškytų kalnų viršūnėse. Į neįperkamas, tikros Moters užmiesčio viloje vertas sukneles Romos vitrinose. Į kavinių interjerus. Kuklius, paprastus, bet su milžiniškomis gyvų gėlių puokštėmis skaidriose vazose. Į „degančią“ geltonais lapais alėją vos išėjus iš karalių rūmų Vienoje. Tą rytą, kuomet nuėjom ten taip anksti, kad buvom vieninteliai lankytojai prašmatniuose rūmuose. Tarp karališkų sofkučių ir auksuotų veidrodžių, kuriuose palikau tarsi oda priaugusį violetinį šaliką.
Iš tikro net nesapnuodavai. Nes tai buvo realu. Tik šią akimirką, kaukšint klavišais redakcijoje, Nepriklausomybės aikštė 22, ir žiūrint į mūsų aikštę, atrodo, kad sapnas.
Viskas, kas kelionėse vargina, bet galop padeda susirinkti save. Iš gabaliukų, iš šukių, nevilties ir beprasmybės. Visiems juk – tas pats. Visi – traiškomi. Miniatiūrinių kaip grūdelis ir kosmoso dydžio problemų. Vienatvės, buities, banalybės, rutinos, nesusikalbėjimo, nemeilės, aistringai maišomo neapykantos katilo. Primityvumo. Kičo, brukamo vietoj meno. Pinigų stygiaus, automobilių gedimų. Purvo ten, kur vyleisi gauti dangų.
Bet ne apie buitį. Apie keliavimą. Tarsi vaistus. Ne tą, kur važiuoji į „viskas įskaičiuota“ ir nežinai ką veikt iš nuobodulio, nes gerti kokteilį per šiaudelį gali ir Rokišky. Apie kitokį. Kuomet visos „problemos“, kurios namie užsidarius dėžutėje svarbios, kurios tave paverčia negyva lėle ar zombiu robotu, iškeliavus susitraukia. Iki žirniuko. O paskui iš viso išnyksta, perkeičia tavo primityvumą ir išplečia. Širdį. Akis. Vyzdžius. Horizontą.
Tik štai pasakoti, rodyti nuotraukas – Sizifo užmojis. Žodžiai neperteiks, kaip užeigėlėj prie pat Milano šeštą ryto apsitaškai šviežiausios bandelės pudra. „Nepapostinsi“ tos užeigos magijos, kvapo. Arba Belgrado naktį. Su šūkiais, dainomis, transparantais, beveik tuščiu Serbijos greitkeliu pervažiavus sieną. Ar Kutaisio šunų, sekančių būriu centrinėje gatvėje. Prabangaus viešbučio tarp lūšnų, iš kurio paryčiais išeina brangi prostitutė, o čia pat, kitoje gatvės pusėje, eina karvė. Esu mačiusi taip tik filme.
Nepapasakosi apie Kijevą, kuris traukia kontrastais ir auksinių kupolų jūra. Lietuviai važiuoja čia švęsti bernvakarių. Černobylis po lėktuvo sparnais apačioj – linijom apibrėžtas. Sarkofago tviskėjimas iš dangaus matomas. Tik su specialiais leidimais pasiekiamas. Iš dangaus žiūrint, nevaldomas jausmas ir trauka prisiliesti, pačiupinėt, iš arčiau patirti. Įsileisti į smegenis čia gyvenusių kančias, prikelti savyje empatiją, pabandyt išgyventi jų siaubą. Serialo neužtenka, reikia daugiau, kad jaustum.
Nepapasakosi visų bažnyčių vienu metu varpų skambėjimo ir rūko tą akimirką, kai sustoji pavalgyt prie Como ežero. Žiūri į kalnus ir vandenį. Jame atsispindi ne žuvys. Tavo mintys. Kai kurios vietos įtraukia taip, kad, rodos, ne tu vaikštai gatvėmis, o jos save pačios nusitiesia kelius kraujagyslėse.
Apie ką visa tai? Apie vaistus. Svaiginančius, bet vedančius ne į nežinią. Į save.
