2025-ieji yra paskelbti Vilties metais. Jų žinia – nešti Viltį per visą pasaulį, melsti Taikos pirmiausia Ukrainoje, Gazos ruože, išminties ir vienybės Lietuvoje, atsakingos motinystės ir tėvystės. Melstis už kiekvieno asmens orią būtį, už jo paties orumą, už atsakingą, motyvuotą jaunimą – mūsų ateities žiedą, už senolių palaikymą jų vaikų ir anūkų dėkingumu ir meile. Šia intencija „Carito“ Rokiškyje charizmatiškosios vedėjos Dangiros Šatienės iniciatyva važiavome Vilties keliu į Krekenavos baziliką, Dievo Motinos paveikslo karūnavimo apeigas ir Šeduvos bažnyčią. Ten patyrėme tikrą puotą ir sielai, ir kūnui.
Anot vokiečių poeto ir dramaturgo J.W.Getės: „Viltis gyvena net prie kapo duobės.“ O kiek reikia dvasinės stiprybės ir tikėjimo savąją Laisvę nuo žiauraus okupanto ginantiems ukrainiečiams! Kaip Jiems nepamesti Vilties, kai pasaulio galingieji tai remia Juos, tai nusigręžia? O gal ir nelaimė, tragedija uždega Viltį? Kaip gyventi, iš kur semtis Vilties klasioko nužudyto penkiolikmečio motinai? O ką jaučia žudiko mama? Kodėl taip elgiasi jaunimas? Pavydi? Kerštauja? Šalina iš kelio konkurentą? Iš kur kyla tokia agresija? Iš filmų, žaidimų, telefono, nemeilės, nebendravimo šeimoje? Šeima – visa ko pradžia ir pabaiga. Ten susiformuoja ir atsakomybė, ir pareigos jausmas, ir meilė žmogui, Tėvynei, pasitikėjimas. Kodėl save žaloja vaikai? Kodėl jie kiaurą dieną būna gatvėje arba iki vidurnakčio kaba turgelio pavėsinėje? Gal jų niekas nelaukia, neapkabina, nesikalba su jais? Tik įbruka telefoną į rankas, ir eik tolyn.
Buvau sukrėsta pasakojimo, kad mama atveda vaikus į darželį nepakeldama akių nuo telefono. Nemato, ar tas vaikas nusirengė, nepažvelgia nei į vaiką, nei į auklėtoją išeidama. Ji visa telefone. Tikriausiai ir namuose taip. Tikriausiai bendraujama tik liepiamąja nuosaka. O ko tada laukti? Kur Viltis? Ar gali tokia mama keistis? Čia jau ne vaikas kaltas. Sunku patikėti, kad tokia mama ras laiko prisėsti, kai vaikas ruošia pamokas, kartu paskaityti, pasikalbėti apie perskaitytą knygą ar matytą filmą? Kur miršta Viltis, ten lieka tuštuma.
Priartėja pati gražiausia šventė – Rugsėjo pirmoji. Ji brangi ir mažam, ir dideliam. Į ją visus veda Viltis, tikėjimas sėkme, noras daug sužinoti, išmokti, patirti, būti pastebėtam, įvertintam, draugiškai sutiktam ir palydėtam. Ir tai sėkmingai galima daryti ir be vėluojančių vadovėlių, kitų mokymo priemonių. Svarbu mokytojo entuziazmas ir motyvacija. Manau, jų pakaks.
Svarbiausi auklėtojai yra tėvai. Šeimoje susiformuoja visos Vertybės. Mokytojai jas tik pagilina arba restauruoja. Svarbu, kad mokykla turėtų aiškias savo taisykles, aiškią kryptį, neslėptų, nedangstytų problemų, esą – viskas gerai, kalti ne mes, o aplinka, ministerija ar dar Dievas žino kas. Apie problemas reikia kalbėti ne uždaram ratelyje, o su visa bendruomene, atvirai ir nuoširdžiai nebijant prarasti kėdę. Labai svarbu pasitikėti vaikais, leisti jiems patiems kurti: vesti debatus, rengti spektaklius, muzikuoti. Jie daug ką moka, o patikėjimas jais tik ugdo kūrybiškumą. Taip vyksta Vilniaus licėjuje, ten stebiu anūkų ugdymąsi. Tik būtina nurodyti kryptį, kad tavo kūryba turi būti susijusi su Kultūra, su Vertybėmis.
Mes turime Viltį daug ką pasiekti (ir pasiekiame), nes Rokiškyje yra puiki Choreografijos mokykla (Vilniuje tokios nėra), Muzikos, Sporto mokyklos, baseinas, o kiek dar būrelių. Nebijokime, kad vaikas pervargs. Geriau padėkime susiplanuoti laiką. To prireiks visą gyvenimą.
Pradėkime naujuosius mokslo metus viltingai. Sėkmės visiems, motyvacijos, geranoriškumo, drąsos, pasitikėjimo. Keliaukime su Viltimi.
Irena VARNIENĖ.
