Sekmadienis – visų šalies motinų, močiučių šventė, palydima šiltų apkabinimų, padėkų, gėlių, dovanų. Motinos dieną net ir rambiausia širdis, tikėtina, nusilenkia prieš Žmogų, davusį pradžią visų mūsų gyvenimams. Motinos iškeliamos ant aukščiausios valdžios pjedestalo.
Svarbios šią dieną pasijunta net ir gegutės gyvenimą gyvenančios… Viliasi, po svetimus išmėtyti jų vaikai jei ir nepasveikins, tai bent prisimins.
Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė trečiadienį artėjančios Motinos dienos proga pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 33 daugiavaikes motinas, pagimdžiusias, dorai išauginusias penkis ir daugiau vaikų. Prezidentūroje – iki ašarų jaudinanti šventė, vainikuota ant motinų krūtinių suspindusiais medaliais… Ši tradicija – ilgametė. Prezidentai per dešimtmetį jau pagerbė dešimt rajono daugiavaikių motinų. Šiemet iš mūsų rajono į prezidentūrą nepakviesta nė viena. Nors atsidavusių, gyvenimą vaikams paaukojusių ir Lietuvai nusipelniusių turime ne vieną dešimtį.
„Neperėjo atrankos“. Taip būtų galima įvardinti valdžios sietą, išrūšiavusį, kuri motina labiausiai verta garbingo apdovanojimo. Turbūt rasta valstybei daugiau nusipelniusių, nei mūsų savivaldybės pasiūlytoji. Į prezidentūrą pakviestų 5–13 vaikų užauginusių motinų būryje – Seimo pirmininko Pranckiečio motina, užauginusi penkis vaikus. Bet gražiausios šventės išvakarėse nesinori kapstyti sąmokslo teorijų apie įtakas ir protekcijas. Juk per visą Lietuvą ordino už nuopelnus Lietuvai vertų, bet tokio apdovanojimo dar nesulaukusių – ne vienas šimtas.
Kavoliškyje gyvenanti Gabrieliaus močiutė Regina Motinos dieną ir vėl plūs ašaromis. Jai nerūpi, ką apdovanojo prezidentė. Jos širdies neatrakins net patys jautriausi mūsų valdžios sveikinimai, priesaikos rūpintis motinyste. Ne vienerius metus dėl sūnaus ir anūko su Norvegijos sistema kovojančios motina ir močiutė paliktos vienišos: visos jų pastangos atsimušė į žmogui neįveikimą sieną, mūsų šalies institucijos kapituliavo prieš svetimą valstybę, pasisavinusią mažametį mūsų šalies pilietį. Iš mažojo Gabrieliaus pavogta viskas. Jis negali apkabinti savo brangiausių žmonių, išsiverkti ant motinos, močiutės rankų, prisiglausti, kai skauda.
„Pavogė mūsų vaiką“, – sako Gabrieliaus močiutė. Pavogė iš jo viską: meilę, vaikystę, kalbą, kurią girdėjo dar būdamas motinos įsčiose. Moteris įsitikino – mažo žmogaus skausmas nepasiekia aukštos valdžios širdžių…
Kur ten sostinei mažasis Gabrielius! Vilniaus valdžia neišsikuopia savo arklidžių. Dar nesibaigė žemės ūkio ministro Markausko istorija dėl svetimos žemės ir apgaule gautų europinių lėšų. Sūnus ministras savo garbingo amžiaus gimdytojai Motinos dienos proga įteikė „dovanėlę“. Per godumą senolė tapo žiniasklaidos žvaigžde, o išmokas kontroliuojanti institucija už apgaulingus deklaracijos duomenis skyrė jai tūkstantinę baudą. „Iš kepurės“ jau ištrauktas naujas skandalas – su prezidentės laiškais… Kaip jis baigsis – nežinia. Seimo „valstiečiai“ grasina specialia komisija. Gal ji aptiks, kas šalies vadovę smarkiai sukompromituotų? „Valstiečiams“ ant kulnų jau lipa kiti. Paviešinta, kaip farsu virsta jų žadėta skaidri kaip krištolas valstybės miškų reforma. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas springsta atsakinėdamas žurnalistams, už kokius tokius nuopelnus valstybei kojas vos apšilęs naujasis miškų urėdas Marius Pulkauninkas užsitarnavo beveik 8 tūkst. eurų (su priedais) atlyginimą? Buvęs naftininkas nekuklus – tokiam vadovui kaip jis turi būti „pakankamai atlyginama“… Net jei jis ir tedirbo vos kelias savaites. Ir jo pavaduotojų algos seimūnus verčia „iš koto“ – keturiems skirta po 6 800 eurų, arba vos ne trigubai daugiau nei seimūno alga. Reformą visa esybe stūmusiam eksgeneraliniam urėdui Rimantui Prūsaičiui taip pat nepagailėta. Jį trumpam padarė pavaduotoju su didele alga, o kad išeitų, išmokėjo 30 tūkst. eurų kompensaciją.
Iki šiol nuolatinio vadovo vis dar neturintys dirbti likę mūsų miškininkai nusivylę: reformatoriai juos ilgai už nosies vedžiojo didesnių algų pažadais, bet paprastiems mirtingiesiems atlygis iš vietos taip ir nepajudėjo…
Skandalų nestinga ir Rokiškio valdžios padangėje. Bent jau vieną prieš savaitę pavyko užgesinti – išvengta tiesioginio valdymo. O ar bus rimtam darbui būtina santarvė – parodys laikas.
Kiekvienas žmogus laisvas rinktis, kaip, su kuo ir kur gyventi, kaip mąstyti ir ką sakyti. Turime didžiausią demokratijos vertybę – laisvę. Po Motinos dienos – laisvo žodžio diena: Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventė. Profesinė šventė visiems plunksnos broliams. Neseniai pristatytos knygos „Bendraplunksniai“ autorius, žurnalistas Jonas Laurinavičius rašo: „Žurnalistika – tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga. Tai sudaro būties esmę.“
Žurnalistui reikia gebėti dirbti kaip chirurgui, operuojančiam skausmingus pūlinius, kad visuomenę apsaugotų nuo bendros organizmo infekcijos. Bet jo geras darbas – ašaka valdžios gerklėj. Todėl laisvam žodžiui barjerai kuriami nuolat. Kartais atviri, kartais pridengti veidmainiškomis teorijomis. Taip buvo, yra ir bus. Nuo aukščiausios iki vietinės valdžios, nuo įtakingų iki eilinių susireikšminusių personų. Dėl visko, kas aplinkui vyksta negero, žurnalistus kaltinti valdžios ir politikų sluoksniuose tapo labai madinga. Kiaulystes darantiems ponams gyventi būtų rojus, jei žiniasklaida būtų akla ir kurčia.
Tikroji laisvė yra kiekvieno mūsų viduje. Tik žmonės (kaip avys ir vilkai) laisvę suvokia skirtingai… Filosofai sako: žmogus iš prigimties yra laisvas, o jei kas nepatinka gyvenime, reikia tai pakeisti. Net jei nepatinka oras, reikia pakeisti savo požiūrį į gamtą. Nekęsdami gyvenimo, jo nepakeisime, bet neapykanta pakeis mus. Galbūt tapsime piktesni, apmaudūs, nepakantūs. O pamilti galima viską. Išskyrus blogį.
Su švente, mūsų mylimos mamos, močiutės, prosenelės. Su švente, laisvo žodžio, knygos ir plunksnos žmonės!
