Balandžio 27-ąją šalies medicinos darbuotojai minės savo profesinę šventę – Medicinos darbuotojų dieną. Šios dienos paminėjimo ištakos siekia beveik šimtmetį – 1918-uosius metus, o oficialiai sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko iniciatyva ji įteisinta 2004-aisiais.
Medikai saugo svarbiausią žmogaus turtą – sveikatą. Ligoninių, poliklinikų kabinetuose kasdien sprendžiama aibės žmogui svarbiausių klausimų – patvirtinamos arba paneigiamos diagnozės, rieda ašaros arba džiaugiamasi numestu kilogramu ar sureguliuotu kraujospūdžiu. Bet kuriuo atveju – medikai kasdien mato nesumeluotas emocijas nuo juodo iki balto. Šiandien jų klausiame, kada darbe jaučiatės laimingi? Kas labiausiai atperka, grąžina energiją, kurią, negailėdami savęs, atiduodate ligoniams?
„Stengiuosi matyti pozityvą nedidelėse kasdienėse situacijose, o ne laukti grandiozinių nutikimų“
Miglė GIRIŪNIENĖ
Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja
Man labai svarbu kuriamas ryšys su pacientu. Bet turbūt laimingiausia darbe jausdavausi tuomet, kai pacientas grįždavo po specialistų konsultacijų ir tyrimų. Kur buvo tiriamas įtariant rimtą ligą, o ji nepasitvirtina arba patvirtinama žymiai paprastesnė ir lengviau gydoma liga. Žinoma, be galo džiugina pacientų sėkmės istorijos. Džiaugiuosi už kiekvieną nutukimu sergančio paciento numestą kilogramą, už kiekvieną metusį rūkyti, pavykus sureguliuoti kraujospūdį ar glikemijas ir panašiai.
Jūs neįsivaizduojate, kaip švyti paciento veidas jam atėjus į kabinetą kontrolei. Po to, kai paskyrus gydymą pasiekiamas norimas rezultatas. Paprastai tariant, stengiuosi matyti pozityvą nedidelėse kasdienėse situacijose, o ne laukti grandiozinių nutikimų.
„Ši profesija kupina prasmės“
Danguolė KONDRATENKIENĖ
Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorė
Mediko profesija nuo seno laikoma viena garbingiausių ir atsakingiausių. Tai ne tik darbas – tai pašaukimas, reikalaujantis nepaprastos kantrybės, žinių, gebėjimo priimti greitus sprendimus ir didžiulės empatijos. Nors medicina pagrįsta mokslo žiniomis, žmogiškasis ryšys yra ne mažiau svarbus. Gydytojas ar slaugytojas dažnai tampa ne tik gydytoju, bet ir psichologu, patarėju, palaikymo šaltiniu. Ši profesija kupina prasmės. Galimybė prisidėti prie kitų žmonių gyvenimo kokybės, matyti pasveikusių pacientų šypsenas ar žinoti, kad tavo pastangos išgelbėjo gyvybę – tai jausmai, kurių neįmanoma pamatuoti pinigais. Tai specialybė, reikalaujanti daug, bet ir atnešanti neįkainojamą atpildą. Mūsų įstaigos darbuotojams pacientų dėmesys, nuoširdžios padėkos yra neįkainojami dalykai, suteikiantys prasmės kasdieniame darbe. Kuo visuomenė labiau gerbs ir palaikys medikus, tuo stipresnė bus sveikatos sistema. Pacientų pasitikėjimas įstaiga, mūsų medikais yra mums svarbiausias dalykas, mūsų įstaigos veiklos prasmė.
„Gal sunku tos laimės mūsų darbe surasti, bet jos yra. Kartais ir labai mažuose dalykuose…“
Monika BAREIKIENĖ
Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Juodupės ambulatorijoje
Paprastai tariant, darbe jaučiuosi laiminga, kai paciento lūkesčiai atitinka mano galimybes. O jei ne paprastai, tai didžiausias džiugesys ateina tada, kai ir kitas žmogus tą džiugesį jaučia. Man labai svarbu ryšys su pacientu, geriausio priėjimo ir kontakto suradimas. Geriausi gydymo ir išgijimo rezultatai pasiekiami tada, kai pavyksta su pacientu užmegzti gerą ryšį. Tokiu būdu tu gali padėti žmogui, nes jis pats nori sau padėti. Kad ir kaip keistai skambėtų, ne visi nori pasveikti ir ne visi nori gydytis, nors ir ateina pas gydytoją. Bet kai pavyksta pagauti tą konkrečiam žmogui reikiamą priėjimą, viskas būna daug linksmiau. Tada net ir tais atvejais, kai ne viskas sekasi puikiai, konsultacija su pacientu praeina džiugiai. Na ir aišku, labai smagu, kai eidami bendro tikslo link, pasiekiame to norimo rezultato (išgyti, sureguliuoti tam tikrus rodiklius, sureguliuoti lėtinių ligų būklę ir t. t.).
Iš paskutiniųjų, dar „šiltų“, prisiminimų iš karto atmintyje iškyla pacientė, kurią tris savaites gydėm dėl plaučių uždegimo. Būklė nebuvo lengva, bet dėl tam tikrų aplinkybių ir į ligoninę ji vykti nenorėjo. Ir per tas savaites susitikimų jau gal ir aš jai atsibodau. Bet, kai po trijų savaičių galėjom konstatuoti faktą, jog ji pasveiko, diena abiem buvo labai džiugi. Ir tos švytinčios pacientės akys, ir yra tai, kas darbe tave daro laimingą.
Antras atsiminimas, kai moteris, kuriai diagnozuota onkologinė liga, padėkojo už tai, kad jaučiasi saugiai. Tai yra labai svarbu žmogui, kuris išgirsta tokią diagnozę. Sukurti tą nepasimetimo aplinką yra sudėtinga, nes tuo metu klausimų iškyla begalės. Ta akimirka, kai pacientė pasijuto saugi gydymo plano rutinoje, taip pat labai džiuginanti.
Tai tokie paskutinieji laimės epizodai darbe Juodupėje. Jų aišku yra daugiau. Kai kurie labai smulkūs, bet man labai svarbūs, pavyzdžiui, pagaliau užgijusi žaizda, pagaliau sureguliuotas kraujo spaudimas, pagaliau prieita prie reguliaraus vaistų vartojimo… Tai paprasti dalykai, bet jie suteikia pasitenkinimo savo darbu. Tad nors galima būtų pagalvoti, kad gal sunku tos laimės mūsų darbe surasti, bet jos yra. Kartais ir labai mažuose dalykuose. Tik reikia juos pastebėti.
„Tada laimingas ir būni – kai pavyksta“
Gabrielė MILAKNYTĖ
Santaros klinikų gydytoja gastroenterologė
Atsidavimą atperka pirmiausia tai, kad žmogus po tavo gydymo pasveiksta, pasijaučia geriau. Paskui jau – geras paciento žodis, toks nuoširdžiausias pasakymas „ačiū“. Neretai su ašaromis akyse abiem.
Labiausia atperka sudėtingų pacientų išgelbėjimas. Pavyzdžiui, aš dirbu su transplantacijomis. Laimę jauti, kai vidury nakties paskambini ir sakai „labas, skambina Gabrielė, turim Jums tinkamą organą“. Žmogus kitam ragelio gale net sušunka iš laimės ir sako – „važiuoju!“
Tada laimingas ir būni – kai pavyksta. Miegojęs nemiegojęs, valgęs nevalgęs – šitoje vietoje jau nieko nelemia.
Aš visad atsiminsiu du transplantuotus pacientus ir turbūt iki šiol tai geriausi atsiminimai.
Po gimdymo ūmus kepenų nepakankamumas, pasibaigęs sėkminga transplantacija. O iki jos kasdien eidavom pas laukiančiąją, bendravom su šeima, patys laukėm „na, kada?“ Kai atėjau pas pacientę į intensyviosios terapijos skyrių ir pasakiau, kad TURIM, DAROM, ašaros ir jos, ir mano akyse, kurių niekada nepamiršiu.
Kitas atvejis, kai pooperacinė eiga buvo sudėtingesnė. Žmogus pusę metų ligoninėje po transplantacijos net nešnekėjo, pirmą kartą balsą išgirdau gal po keturių mėnesių. Klausiu, kaip kasryt – „kaip Jūs?“ O jis vietoj ankstesnio jau priprasto bežodžio „liukso“, man tyliai sako – „gerai“. Kaip neverksi ir nebūsi laiminga… Pacientas Kalėdoms grįžo namo, o po mėnesio atėjo ir sako: „Atėjau pats!“
Tokie dalykai „veža“ ir dėl tokių momentų supranti, dėl ko dirbi.
„Medicina yra kelias be pabaigos – nuolatinio tobulėjimo, atradimų ir gilaus žmogiškumo“
Rūta MAŽELYTĖ
Krūtų chirurgė ir abdominalinės chirurgijos gydytoja
Esu krūtų chirurgė ir abdominalinės chirurgijos gydytoja. Taip pat esu lektorė ir doktorantė Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Rezidentūros metu teko dirbti įvairiose šalies gydymo įstaigose – Zarasų ir Rokiškio rajonų ligoninėse, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Tai leido sukaupti įvairiapusės ir vertingos patirties.
Chirurgija – tai atsakinga, didelio atsidavimo reikalaujanti sritis, kurioje svarbus kritinis mąstymas, gebėjimas greitai priimti sprendimus ir, be abejo, vidinė stiprybė. Nuoširdžiai dėkoju savo Mokytojams – chirurgams Vyteniui Bandžiuliui, Artūrui Vaičiui, Antanui Zadorožnui bei ortopedui-traumatologui Robertui Baltrūnui – už tai, kad supažindino su chirurgo profesija, dalijosi žiniomis ir skyrė laiko formuoti mano, kaip chirurgės, kelią. Taip pat esu dėkinga anesteziologams-reanimatologams Viačeslavui Kotliarovui ir Irenai Neringai Liutkienei bei priėmimo, operacinės bei chirurgijos skyriaus personalui už rūpestį.
O kadaise sakiau, kad niekada nebūsiu chirurgė…
Po rezidentūros nusprendžiau dar labiau susiaurinti savo profesinį kelią ir pasirinkau specializuotis krūtų onkochirurgijos srityje, kurioje itin svarbus tikslumas, empatija ir aiškus sprendimų priėmimas. Šiuo metu dirbu Kauno klinikose kaip krūtų chirurgė – operuoju, konsultuoju pacientes bei budžiu Chirurgijos klinikoje. Kiekvienas budėjimas čia – tai iššūkis ir galimybė tobulinti savo įgūdžius operacinėje. Džiaugiuosi galėdama dirbti tarp chirurgijos profesionalų, iš kurių galiu nuolat mokytis bei augti kaip specialistė. Ypač vertinu kolegų bendrystę – visuomet jaučiu jų palaikymą ir pagalbą tiek kasdienėse situacijose, tiek sudėtingų sprendimų metu. Nors esu jauna specialistė, tačiau turiu galimybę savo žiniomis dalintis ir su studentais – mokydama kitus, mokausi ir pati. Jų smalsumas ir klausimai neretai priverčia pačią pažvelgti giliau. Medicina yra kelias be pabaigos – nuolatinio tobulėjimo, atradimų ir gilaus žmogiškumo. Tai – gyvenimas, kurį pasirinkau su didele meile, net jei ir tėvai nebyliai nepritarė šiam mano sprendimui, puikiai žinodami iš asmeninės patirties, koks tai yra beprotiškai sunkus kelias.
Labiausiai atperka visą įdėtą darbą pacientų dėkingumas ir jų sveikimo istorijos. Po kiekvienos sėkmingos operacijos, po kiekvieno budėjimo ar išgelbėtos gyvybės jaučiu vidinį pasitenkinimą ir dar stipresnę motyvaciją stengtis, todėl negalėčiau išskirti konkretaus pavyzdžio. Nesėkmės, deja, taip pat yra šio kelio dalis. Jos priverčia sustoti, apmąstyti, pasimokyti iš jos ir judėti toliau.
Sveikinu kolegas su Medicinos darbuotojų diena! Linkiu neprarasti prasmės jausmo savo darbe, išlaikyti vidinę ramybę ir motyvaciją augti. Ir dar: nepamirškime rūpintis savo sveikata – tai pagarba sau ir savo profesijai.
