„Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir orientuoti į savo teises, galbūt mūsų kartai bus lengviau išeiti gyventi į senelių namus atskirai nuo vaikų. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti“, – neabejoja kun. R. Doveika, kurį, pasitinkant Pasaulinę senelių dieną, kalbina Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė.
– Suprantame, kokia svarbi žmonijos dalis yra seneliai. Tačiau realybėje kai kurie taip gyvenimo naštos prispausti, kad tik kartėliu trykšta. Kaip Jūs bendraudamas su seneliais ir pagyvenusiais žmonėmis matote jų kančią, iš kur ji kyla?
– Visuomet, kai asmeniškai pažvelgiu į senelį, matau susiduriant dvi tikroves: savo žvilgsnį į vyresnio amžiaus žmogų ir jų pačių savęs supratimą. Kas yra senatvė? Kad kūnas įgauna kitas formas, sulėtėja, savotiškai nyksta ar mūsų mąstymas? Vidiniai poreikiai juk išlieka. Net ir iš jaunesnių girdime: aš nesenstu, tiktai mano jaunystė amžėja. Nebesakome, kad turime senų žmonių. Visi jauni, tik jų gyvenimai amžėja. Dalis oriai priima savo senatvę, didžiuojasi pražilusiais plaukais, raukšlėtomis, rankomis, gyvenimo patirties išvagotais veidais. Tačiau kiti desperatiškai bėga nuo senatvės, pasitelkdami plastinę chirurgiją ir visą grožio industriją, net keisdami įprastą žodyną: aš ne senelis, o senjoras.
Pačiam žmogui galbūt senjoro statusas tarsi ir nukelia jo senėjimą, bet tuo pačiu iš anūkų atima didžiausią svajonę turėti senelį ir močiutę. Aš tikrai nenorėčiau vietoje jų senjoro ir senjorės.
– Močiutė, senelis – brangiausi žmonės, terlinomis rankom apkabinami, išbučiuojami, kartu „geria“ smėlio kavą, arbatas…
– Jie labiausiai myli. Myli už nieką. Yra toks pasakymas, kad savo vaikus turi užauginti, o anūkus gali mylėti, dalintis patirtimi. Vyresnioji karta patyrusi dvigubą tėvystę ir motinystę. Tą rūpestingąją, kai reikia išmaitinti, užauginti vaikus, pasirūpinti jų išsilavinimu, apsauga, maistu, drabužiais, erdve, daiktais. Kai jau seneliai anūkams gali perduoti, ką visą gyvenimą savyje brandino: pamatą, visą vertybinį stuburą, pasaulėžiūrą, kryptį. Perduoti gyvybingumą, judesį, ėjimą ir atsidavimą.
Man pagyvenę žmonės – dvigubi tėčiai, dvigubos mamos. Net jeigu niekada negimdę ir fiziškai netapę tėvais, jų tarnystė jaunesniajai kartai atliepia tėvystę ir motinystę. Tai nėra skambūs žodžiai. Tai mūsų visų realybė ir kasdienybės patirtis.
Kartai, kuriai Lietuvoje šiandien tenka kaip jaunesniems gręžtis į savo vyresniuosius, matant jų tikrovę, iššūkius, poreikius kyla daug įvairiausių minčių. Tai karta, kokios turbūt niekada nebebus: seneliai, proseneliai, kurie pamažu, bet su pagreičiu mus palieka, persikeldami į anapusinę – Dievo tikrovę. Gyvieji – kaip tos smėlio smiltys, byrančios mums iš rankų. Todėl turime skubėti suglausti delnus, kad įsižiūrėtume, kas juose. Tai unikali mūsų istorijos tiesa. Tai žmonės, kurie buvo tvirto tikėjimo – ne tik religinio, bet vertybinio, gyvenimiško, bendražmogiško, tautinio, kultūrinio, kalbinio. Tvirtas tikėjimas leido atlaikyti jų jaunystei tekusius išbandymus. Kai buvo karas, jie buvo jauni. Kai ešalonai važiavo į Sibirą, jie buvo jauni. Kai buvo persekiojami, jie buvo jauni su mažais vaikais ant rankų. Kai pokariu buvo badas, jie arba patys buvo vaikai arba jauni žmonės.
Kaimeliuose, miesteliuose trankiai atšventus šventes, po vakaronių, gegužinių, šokių sekmadieniais senoji karta sugebėdavo susirinkti bažnyčioje ir po to vėl 6 dienas sunkiai dirbti. Ne iš namų, ne kompiuteriu, bet labai sunkiai fiziškai dirbti žemdirbio darbą, kuris daugeliui buvo pragyvenimo šaltinis.
Kokias savirealizacijos galimybes jie turėjo? Betgi buvo ir šypsenų, nuotaikos, ir kultūros, maldos, gyvenimo žmonės. Būdami jauni mūsų dabartiniai seneliai turėjo svajonių, bet ir realybę, kuri formavo juos kaip žmones. Kažkur reikėjo būti labai stipriems, kažkur – labai kategoriškiems, gudriems, išradingiems. Visa tai sėdo jų sąmonėje, mąstyme, pamaldumuose, tradicijose, papročiuose. Ir kai matau vakar buvusius jaunus, o šiandien – žilagalvius, juose išryškėja kas? Ogi poreikis visą per gyvenimą sukauptą patirtį perduoti kitiems kaip pozityvą, nors kai kur jie ir kategoriški ar galbūt šiek tiek kieti. Kartais gal neišmokę eiti į kompromisą, nes neturėjo tam prabangos.
Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai, su visai kitomis problemomis, reikalais, susvetimėjimu, individualizmu. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir į savo teises orientuoti seneliai. Galbūt mūsų kartai bus lengviau išeiti gyventi į senelių namus atskirai nuo vaikų. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti.
– Jūsų žodžiai – paguoda, kuriems dabar sunku su seneliais dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Kita vertus, viena didžiausių senelių naštų – baimė atgulti ant patalo, nenoras gyventi, kad nebūtų našta kitiems. Kas, Jūsų akimis, seneliams sunkiausia?
– Manau, sunkiausia labai didelis ir gilus atsakomybės jausmas, su kuriuo vyresnio amžiaus žmonės ateina į savo senatvę. Reikėdavo viską sužiūrėti, sustyguoti, sukontroliuoti, nes buvo tokie laikai. Tai tampa iššūkiu ne tik pačiam senam žmogui, bet ir aplinkiniams. Atsakomybės negali paneigti, jos nereikia išsižadėti, tačiau, pripažįstant šią savybę, pakaktų jos nebeaktyvuoti.
Sudėtingas senėjimo menas – iš atsakomybės muštro pereiti į gyvenimo vaisių skanavimą. Truputuką paleisti, suprantant, kad kitai kartai – savi iššūkiai, problemos, išbandymai ir džiaugsmai. Tai supratimas, kad esu reikalingas ne tik tvarkyti kitų gyvenimus. Pats turiu pereiti į kitą savo gyvenimo etapą – palydėjimą. Ir čia Dievo Motina – nuostabus pavyzdys. Kai reikia, ji – džiaugsmo Motina, kai reikia, tampa sopulingąją, bet ir vilties, Bažnyčios, Sekminių, apaštalavimo Motina… Vis dėlto, ji neperėmė savo Sūnaus misijos, nėjo vietoje Kristaus ant kryžiaus.
– Neuždraudė jam daryti to, ką darė?
– Kaip ir nepuolė visiems kitiems aiškinti: jūs klystate, o mano vaikas teisus. Ji gebėjo būti lydinti, esanti. Dalyvavo vaiko gyvenime, džiaugėsi juo, o prireikus – atkreipė dėmesį.
– Nuėjo į antrą planą?
– Ne. Ji tiesiog puikiai įvykdė pirminį planą. Buvo ir visuomet išliko Motina, kartu su Juozapu rūpindamasi sūnumi. Nes tikroji tėvų užduotis – ne nugyventi gyvenimą už vaikus, bet išmokyti juos gyventi dorai, sąžiningai, kai tėvų nebebus.
– Kai kada tai pavyksta, o kai kada – ne, nes tėvai netobuli. Ateina laikas, kai pamato, kad vaikų šeimoje konfliktai. Anūkus irgi norisi „pareguliuoti“. Jei ką pasakai, vaikai supyksta baisiausiai. Pakartojus, nes gal ne taip suprato, kyla dar didesnė audra – kartais ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir jų sutuoktinių, gal net anūkų. Seneliai labai kenčia, matydami, kad vaikai „ne taip“ gyvena…
– Kiekvienas senelis – su savo charakteriu, temperamentu, vertybiniu stuburu. Autentiškai išgyventi savo senatvę – didžiulė užduotis. Reikia nuolatinio dėmesingumo, sąmoningumo, kitaip sakant – brandos. Kartais mūsų vyresnieji nukerta: „aš vyresnis ir privalai manęs klausyti, bus kaip aš pasakiau“. Tačiau taip nevyksta.
Dialogas, gebėjimas išklausyti, pagarba yra sugyvenimo pagrindas.
Šeimos santykiai – ne paslaugos, bet pasirinkimai, kylantys iš pagarbos. Vaikai iš savo tėvų išmoksta, kaip reikia ir nereikia elgtis. Nebūti užsispyrusiems ar kategoriškiems, kaip kartais būna mūsų seneliai, kurie žiūri vien tik tradicijos, bet kartais pameta jos turinį, esmę. Arba užrakina tam tikras tradicijas, taip atimdami gyvybę ir galimybę vystytis. Tačiau būdami jauni juk patys tam tikrus dalykus keitė, suaktualino, paversdami savo laikmečio kalba ir dėl to turėję savų konfliktų.
– Sakote, seneliai keitė nusistovėjusias tradicijas?
– Aišku, kad keitė. Kiekviena karta, perimdama estafetę, kažką įneša naujo. Ir kiekvienam seneliui tenka ta didžioji užduotis: aš liudiju, aš pasakau, bet neturiu teisės spekuliuoti savo senatve, savo sukaupta patirtimi. Negaliu statyti visų ant blakstienų. Ne tik todėl, kad neveiks. Drįsčiau sakyti, kad spekuliuoti savo senatve, savo patirtimi – nekrikščioniška. Ar aš būčiau kunigas su savo pamaldumu, ar mano tėvai su savo gyvenimo patirtimi, ar seneliai, perėję Sibirus, karus, badus. Turime tą pagundą savo patirtį pateikti kaip konstantą, neva dabar visi tai turi gerbti ir paklusti. Nesuveiks.
Priimti savo senatvę reikia ne tik pastangų, bet ir pagalbos iš šalies, kurios dabar tikrai yra. Pavyzdžiui, trečiojo amžiaus universitetai, akcentuojantys nuolatinę savišvietą, judėjimą, augimą.
– Jauno žmogaus pašaukimas aiškus: užaugti, atrasti savo pašaukimą, įsitvirtinti darbe, galbūt kurti šeimą, auginti vaikus. Tačiau koks yra senelių pašaukimas? Tikslas – mirti?
– Tai yra didelė užduotis – laiminga mirtis. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek senelių ir prosenelių yra tai įsivardiję. Net ir liaudies pamaldume akcentuojama – gražiai numirti. Tai reiškia taip nugyventi savo gyvenimą – ir pašaukimą atliepti, ir didžiuosius darbus nuveikti, ir pasimėgauti jų vaisiais. Su tikėjimu džiaugtis artėjančia riba, kurią peržengus aš neišnyksiu. Įžengsiu ten, kur laidotuvių dieną Bažnyčia maldoje linki laidojamam žmogui – į Viešpaties džiaugsmą.
Gražiai numirti reiškia užsitarnauti Viešpaties džiaugsmą gyvenime be pabaigos. Tai esminis Bažnyčios linkėjimas. O pasiekti senatvę – tai kilniai gyventi, kaip sakoma Šventame Rašte. Senatvė yra palaiminimas. Sąmoningai vengiu žodžio „liga“, nes nenoriu, kad senas žmogus automatiškai būtų siejamas su negalia.
Senatvė nėra liga. Palaiminta senatvė – matant, ką perduodi ateičiai, kas tavo gyvenimu pasinaudos ateityje. Ne tavo daiktais, palikimu, bet tavo žmogiškumu, visu tavimi. Taigi, senatvė yra didelė dovana ir malonė. Nors mums, moderniems žmonėms, atrodo našta: neprigirdi, neprimato, sunkiai paeina. Tačiau dažnai tai ne senų žmonių, o mūsų problema, nes mes į juos taip žiūrime. O pabandykite užkalbinti kokį nors senelį!
Klausytis – tai parodyti pagarbą, nors gal senelis ir močiutė pasakoja „tą patį per tą patį“. Tačiau ir mes norėsime būti išgirsti, išklausyti, aplankyti, suprasti. Galbūt norėsime, kad į mūsų nuomonę būtų atsižvelgta, o gyvenimo patirtimi pasinaudota. Netikiu, kad ateities šeimos ir kartos taip moderniai susitvarkys, kad seneliai keliaus į senelių namus, vaikai bus sau, anūkai – sau, ir liksime be jokių mus vienijančių syvų.
Seneliai jaučiasi nereikalingi ne dėl to, kad yra seni, o dėl to, kad mes jų nebematome. Atsisakome įsileisti juos į savo gyvenimą. Vienas iš pavyzdžių – kad šiandien pereiti per perėją skirta tik jauniems, sveikiems žmonėms. Aš pats turėjau rūpestėlių su kojomis ir supratau, ką reiškia per aukštas šaligatvio bortas, neįlipti į troleibusą, neišlipti iš automobilio, ką reiškia, kai neveikia eskalatorius, o tu negali paeiti. Būdamas jaunas aš patiriu, kad šiandien susidūręs su sveikatos problema aš jau esu eliminuotas iš žaidimo. Aš jau nebeatitinku kažkokio reikalavimo. Tačiau kol kelsime reikalavimus, o ne atsiliepsime į visus žmones – nebus darnos, tik spaudimas atitikti standartus ir prievolė į juos tilpti. Miglota tokia ateitis.
Ačiū už straipsnį.