Nedaug į šiuos žygius susirenka žygeivių. Ir šįkart buvome tik penkiese: du jauni Krašto muziejaus istorikai Simona Strumskytė ir Justinas Malcius ir trejetas tą nepilną pusdienį nutarusių praleisti taip. Prie paminklo žudynių vietoje sutikome dar vieną pasiryžėlių porą, atvažiavusią automobiliu.
Sutartą valandą užslenka debesėlis ir kokias penkias minutes, kaip įprasta šią vasarą, bando lyti. Bet pakanka žvilgtelėti į dangų, ir lietus liaujasi. Pulkelis pajuda prie buvusio Rokiškio geto vietoje pastatyto ženklo. Čia Justinas trumpai prisimena visas mūsų rajone žinomas žydų žudynių vietas. Ne tik Velniaduobės mišką, bet ir Steponių, Vyžuonos, Sacharos, Trako-Pempiškio miškus, kur žydai buvo šaudomi dar iki Rokiškio geto likvidavimo, Degsnės mišką, kur tų pačių metų rugpjūčio 25 d. sušaudyti Antanašės dvaro teritorijoje įkurtoje laikinojoje žydų koncentracijos stovykloje kalinti žydai, daugiausia moterys ir vaikai.
Kelias link Velniaduobės miško einant juo pradeda iš tikrųjų panėšėti į atminties kelią. Vienur išplatėja, kitur susiaurėja iki tako, dar kitur ir beveik visai apaugęs žole. Tą dviračių taką šalia Rokiškio – Juodupės kelio ruošiamasi remontuoti, atnaujinti. Reikalingas jis dviratininkams, bet eidamas pagalvoju, kad ir toks „neteisingas“ galėtų būti. Pėstiesiems, ieškantiems sunkumų ir ieškantiems atminties.
Keturi kilometrai – netolimas kelias. Net rimtesnė kalba nespėja užsimegzti, ir jau posūkis į Lukštus, o šalia jo takas link žudynių vietos.
Gurkštelime vandens, sukramtom po bandelę ir pro vartus į žengiame į memorialą. Perskaitome kelias dešimtis čia sušaudytųjų vardų ir pavardžių ir padedame ant paminklo čia sušaudytoms aukoms po akmenuką. Juos žydai neša į kapus taip, kaip mes gėles ar žvakes. Akmenukų ant paminklo kasmet vis daugėja.
Išėjus iš memorialo kalbėtis norisi ne apie tragediją, o apie menkai pažįstamą žydų gyvenimą čia. Kur jie Rokiškyje daugiausiai gyveno? Ar turėjo savo mokyklą? Kaip atrodė jų sinagogos Sinagogų gatvėje? Kažkas prisimena matytą spektaklį apie Matildą Olkinaitę. Kaip mažai mes iki šiol žinome apie tuos, kurie gyveno šalia mūsų tėvų ir senelių. Keletas faktų, gal dar viena kita pavardė, kurie niekad nepasakys, kuo tie žmonės džiaugėsi ir dėl ko sielojosi.
