Gimtasis Rokiškis Aktualijos Daiva Vilkickienė: „Biblioteka – mano likimas“

Daiva Vilkickienė: „Biblioteka – mano likimas“

„Jau 35-erius metus esu bibliotekos dalis. Didžiausia vertybė – bibliotekoje sutikti žymūs ir eiliniai žmonės bei patirtys ir pokyčiai. Šiandien man biblioteka – tobula darbo vieta, kurios nekeisčiau į nieką kita. Čia tiek daug vietos ir erdvės kūrybiškumui, savęs tobulinimui ir bendravimui su žmonėmis. Manau, kad mano vaikystės meilė knygoms mane atvedė į geriausią man skirtą vietą. Biblioteka – mano likimas“, – sako praėjusią savaitę konkursą į Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės vietą laimėjusi direktorės pavaduotoja Daiva Vilkickienė. Ji neabejoja, kad bibliotekoje bus visko. „Ir po penkerių, ir po dešimties, ir po šimto metų. Bus gyvos, aktualizuotos tradicijos, bus išmaniosios inovacijos ir išskirtinis kultūros laukas, ugdantis kūrybiškumą ir stiprinantis intelektines žmogaus galias. Ir nesvarbu, kokios informacijos teikimo priemonės vyraus, biblioteka bus ta „demokratinė institucija, kuri užtikrins kultūros ir žinijos tęstinumą visuomenėje“, – sako Daiva. Šiandien su ja, dar tik besirengiančia užimti naujas pareigas, kalbamės apie tai, kaip atrado save šioje profesijoje, kas jai yra knygos ir kaip ji įsivaizduoja įstaigos ateitį.

Publikavo

Reda Milaknienė

2023 21 birželio

935

vilkickiene daiva 2023 — Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiek tiek papasakok apie save. Iš kur esi kilusi, kokius mokslus baigusi?

– Esu gryna rokiškietė. Rokiškis – mamos gimtinė, o tėtukas – meilės emigrantas nuo Žagarės. Vaikystė prabėgo man unikalioje Upės tako gatvėje, kuri ir tada, ir šiandien atrodo kaip atskira, nuo miestelio atitrūkusi dalis. Deja, mano gimtasis namas, vaikystėje švietęs ryškiai geltona spalva, šiandien tebežiūri 2010 metų gaisre išdegusiomis langų akimis.

Būdama 5-erių metų savarankiškai išmokau skaityti. Pirmoji knyga – J. Marcinkevičiaus „Grybų karas“. E. Tičkaus (dabartinė J. Tumo-Vaižganto gimnazija) mokyklą pradėjau lankyti būdama 6-erių, specialistei patikrinus mano skaitymo įgūdžius. Visus 11 metų klasėje laikiau save šiek tiek „balta varna“, bet tikrai neskriaudžiama. Buvau ir humanitarė, ir tiksliukė. Vienodai sekėsi ir kalbos (rašiau be klaidų, net nežinodama taisyklų, vokiečių kalbos mokė stiprūs pedagogai– J. Butėnas ir F. Petrauskas), ir matematika bei fizika (meilę šiems mokslams išugdė mokytojai S. Smalskienė, J. Augulis ir H. Pugžlys, netgi baigiau matematikos ir jaunųjų fizikų „Fotono“ mokyklas). Kelią medaliams, kurių ir nesiekiau, užkirto chemija, su kuria nesusidraugavau iki penketo (penkiabalėje sistemoje). Nelemta buvo išsipildyti vaikystės svajonei – tapti gydytoja, o kita, vėlyvesnė, susijusi su menu, taip ir praplaukė pro šalį, kai šviesaus atminimo auklėtojos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Aldonos Rakūnienės paskatinta pasirinkau studijuoti LR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę, nes ten, pasak jos, man bus ne taip „sausa“. Išties, studijų metai buvo išskirtiniai – mokiausi Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Povilo Gaidžio ir aktorės, pedagogės Elenos Savukynaitės kurse. Tarp lietuvių kalbos specialistų buvo ir kraštietis nuo Pandėlio, taip pat buvęs auklėtojos mokinys, kalbininkas Antanas Jakulis. Pritrūko vienerių metų iš penkerių iki mokslų finalo. Šios specialybės neakivaizdinių studijų nebuvo, lietuvių kalbą ir literatūrą baigiau Vilniaus universitete.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…”