– Ar tiesa, kad Vyriausybei keliant kultūrininkų algas, prie to tokia pačia dalimi turėtų prisidėti savivaldybė? Ir ar Rokiškis prisideda? Mūsų žiniomis, yra tik trys tokios savivaldybės Lietuvoje, kurios neprisideda.
– LR kultūros ministerija rajono kultūros darbuotojams (127,2 pareigybės) skyrė 66 tūkst. eurų – tai vidutiniškai apie 25 eurus „į rankas“. Palyginimui, po derybų su profsąjungomis švietimo darbuotojų atlyginimai didės vidutiniškai 157 eurais. Taip, kultūros ministrė ragino savivaldybes prisidėti prie kultūros darbuotojų atlyginimų, tačiau jokių rašytinių susitarimų nėra. Ne paslaptis, kad savivaldybių biudžetuose pritrūkus lėšų, visa tai, kas neprivaloma, tyliai lieka už brūkšnio. Nors mūsų rajone atlyginimai sistemingai didėja: 2023 m. – 10,2 proc. (nuo 1133,48 iki 1248,94), 2024 m. – 14,3 proc. (1427,14), 2025 m. – 6,7 proc. (1522,15), tai yra tik truputį daugiau už minimalią algą ir atsilieka nuo šalies atlyginimų vidurkio.
Susidaro įspūdis, kad valstybiniu lygmeniu tyliai laukiama, kol kultūros įstaigų tinklas „susireguliuos“ pats. Skausmingas ir tikrai nepageidaujamas kelias atlyginimams kelti – kultūros paslaugų centralizavimas, mažinant nuolatinių renginių vietų skaičių. Pavyzdžiui, valstybinės šventės ar kiti nuolatiniai renginiai būtų organizuojami miestuose, o miesteliuose vyktų tik bendruomenių kultūrinė veikla. Tai reikštų mažiau kultūros darbuotojų ir didesnius atlyginimus likusiems. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokia praktika padarytų nepataisomą žalą regionų kultūriniam gyvenimui. Ne visi rajono gyventojai galės ar norės vykti į renginius miestuose. Vieni važiuos, kiti apskritai nustos dalyvauti kultūriniame gyvenime. Tai mažintų bendrą gyventojų kultūrinį išprusimą ir reikštų, kad savivaldybė nebeatlieka jai įstatymu pavestų funkcijų.
– Ar už darbą kultūros darbuotojui mokama adekvačiai?
– Kalbant apie atlygio adekvatumą, kultūros specialisto darbo krūvį sudėtinga tiksliai pamatuoti. Tai nėra gamybinis ar aptarnavimo darbas. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, bibliotekose ar muziejuose, darbo laiką ir krūvį galima prognozuoti. Tačiau kūrybos nesuplanuosi ir neišmatuosi. Neįmanoma pasakyti, kiek laiko režisieriui užtruks sukurti Sausio 13-osios minėjimo scenarijų ar rasti sprendimą spektaklio scenai, kuri „nelimpa“. Būtent dėl skirtingų krūvių, vieną mėnesį atlyginimas gali atrodyti ypač nepakankamas, kitą – ne toks jau blogas.
Prie to prisideda, kad nemaža dalis kultūros darbuotojų dirba nepilnu etatu, o kūrybos „į valandas nesukiši“. Mintys, idėjos ir sprendimai dažnai ateina jau pasibaigus oficialioms darbo valandoms, ir retas kultūros darbuotojas tokiu atveju pasakys sau, kad „darbo laikas jau baigėsi“. Tuomet auga jausmas, kad dirbi daug, o algą gauni neadekvačiai mažą.
Džiugina tai, kad mūsų kultūros įstaigose toleruojamas darbo valandų lankstumas. Vis dėlto, vadovams tai tampa didele atsakomybe – jie turi užtikrinti formalių darbo sąlygų laikymąsi. Kartais trūksta ir visuomenės supratingumo: ypač mažose bendruomenėse vis dar pasigirsta klausimų: „O ką jie ten veikia – vieną renginuką per mėnesį padaro?“ Jei kūrybinis darbas būtų toks paprastas, konkurencija į šias pareigas būtų milžiniška. Kūrybinį darbą pažįstu iš asmeninės patirties, todėl nuoširdžiai dėkoju visiems kultūros darbuotojams už jų pasišventimą, kantrybę ir darbą, kuris dažnai gerokai viršija tai, kas matoma ar įkainojama atlyginimu.
– Ačiū
