Svarbi ir kaip asmeninės istorijos liudijimas
Rokiškio krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė sakė, kad skulptūra priklausė jos įmotei – literatūrologei, profesorei habil. dr. Vandai Zaborskaitei, kurią V. Stonytė vadino mama.“ Šį kūrinį V. Zaborskaitei 1979 m. gruodžio mėnesį, jos gimtadienio proga, padovanojo kolegės – dr. Irena Kostkevičiūtė ir habil. dr. Meilė Lukšienė. Skulptūra turi ir dedikaciją profesorei, todėl yra svarbi ne tik kaip meno kūrinys, bet ir kaip kultūrinės bei asmeninės istorijos liudijimas“, – skelbia muziejus.
Tikrai pamatysim
Kada ir kur bus eksponuojama dovanotoji skulptūra? „Dar neturim atsakymo. Greitas sprendimas buvo nuvykti priimt dovaną, susitikti su žmogumi, išklausyti. Toliau viskas po truputį suguls į vėžes. Kol kas džiaugiamės, sutvarkysim „popierizmą“ ir tada galvosim. Jei ne į nuolatinę ekspoziciją, tai kitąmet, rengdami parodą „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“, tikrai parodysim“, – sakė muziejaus vadovė.
Ar yra buvę atvejų, kad muziejui būtų dovanojama L. Šepkos skulptūra ar tai pirmas kartas?
Prieš trejetą metų, anot A. Gudgalienės, muziejus gavo „Paukštį“, kurio kaklas, papilvė, sparnai ornamentuoti, kuris įtvirtintas į 2 cm aukščio medinį pagrindą. Pagrindo viršuje išraižytas tekstas: „Gid. Pipinytei. Prisiminimui. Ark. L. Šepka“ ir du ąžuolo lapai. Pagrindo šonai išraižyti kampelių ornamentu, apačia išraižyta tinkleliu. Garsiajam Rokiškio krašto drožėjui Lionginui Šepkai (1907–1985) teko bendrauti su gydytoja Regina Pipinyte (1941–2020). L. Šepka gydytojai R. Pipinytei yra padovanojęs savo drožinių”, – rašoma muziejaus dokumentuose.
Kažkas įsigijęs, kažkas dovanų gavęs
„Aišku, kad dalis L. Šepkos drožinių yra pas kolekcininkus, pas menininkus – kažkas įsigijo, kažkas yra dovanų gavęs. Tokiu būdu jie ir išsibarstė. Bet kiti metai – Liongino Šepkos metai, jo 120 – asis jubiliejus. Todėl turim numatę tris parodas, kurios bus skirtos Šepkai, jos bus apie Šepką ir dėl Šepkos. Viena iš jų – pamėginti surinkti po Lietuvą išsibarsčiusius dievdirbio darbus ir trumpam, parodai, sugrąžinti juos į Rokiškį.“, – sakė A. Gudgalienė.
Kruvinais pirštais ir širdim
Kaip sunkiausiais jam laikais, kai buvo išvežtas į senelių namus, kai jo kūryba buvo naikinama, kai Rokiškio muziejininkai ją gelbėjo, Lionginas Šepka rūpinosi savo darbų likimu, liudija menotyrininkės Zitos Žemaitytės knygoje „Lionginas Šepka“ užfiksuoti paties dievdirbio liudijimai: „Slegia nežinia – koks darbų likimas. Giminių per laišką klausia: „Kaži ką jie padarė su mano arkitektūros („arkitektas“ rašydavo su k – aut past.) darbeliais, katruos kruvinais pirštais ir kruvina širdim dirbau“… Po ilgos nežinios mėnesių Šepką paguodė gauta iš Rokiškio žinia, kad jo darbus muziejus saugo ir žada eksponuoti salėse. Viename laiške jis teiraujasi: “Ar jau išdėstėt muziejuj ir kaip laimingai sekėsi išdėstyt… nes labai didelis kiekis visokių smulkių ornamentų… Jeigu išdėstėt, tai kaip žmonės, rokiškiečiai, įdomaujasi mano dirbiniais? Ar nors kiek vertina, ar taip tik sau pažvelgia nenorom“, – dievdirbio žodžius knygoje užfiksavo Z. Žemaitytė knygoje „Lionginas Šepka“. Šiandien ši 1984 metais išleista knyga – bibliografinė retenybė.
Ekspozicija Rokiškyje nepalieka abejingų
Lionginas Šepka (1907–1985) – garsiausias XX a. Lietuvos dievdirbys, autentiškos raiškos meistras. Jo kūrybos ištakos yra senajame liaudies mene, tačiau jis kūrė taip, kaip nei vienas iki jo gyvenęs meistras nekūrė. Liongino Šepkos kūryba darė didžiulę įtaką ne tik tautodailės, bet ir profesionaliojo meno raidai. Tyrinėtojus stebina originali liaudiška L. Šepkos mąstysena, nesenkanti fantazija. Pagautas kūrybinio impulso, skulptūras jis drožė nežinodamas jokių taisyklių ir kanonų. Jo kūrybai būdinga intuityvi plastikos deformacija, lakoniškas apibendrintas siluetas, puošni ornamentika. Eseistas Tomas Sakalauskas apie L. Šepką rašė: „Jo darbai pažymėti genialumo žyme… Lionginas Šepka buvo menininkas. Tokių nedaug, tokie gal gimsta per šimtą metų”. L. Šepka pradėjo kurti jau įžengęs į penktą dešimtį ir drožė iki pat mirties. Rokiškio krašto muziejuje saugoma didžiausia jo kūrinių kolekcija, pradedant pirmuoju įspūdingu drožiniu – paminklu broliui Petrui – ir baigiant paskutiniuoju – nebaigtu kūriniu. Jo drožinių ekspozicija muziejuje užima 6 sales, iš esmės atnaujinta 2009 metais. Ši ekspozicija nepaprastai domina Lietuvos ir užsienio lankytojus, nepalieka abejingų. Lionginas Šepka pagrįstai laikomas Lietuvių liaudies monumentaliosios skulptūros atgaivinimo pradininku.
