Dalia Varnaitė
Juvelyrė
Nebijoti išpildyti savo svajonę, nebijoti nugalėt savo baimių – aukščio, greičio, gylio ir dar velniažin ko mes savyje turime. Gal nori nutapyti paveikslą, gal nori pėsčias išeiti į kelią, gal nori padaryt tai, ko niekada nesi daręs. Aš birželį kopiau į Monblaną. Ten, kur žemė susiliečia su dangum, ir nušvinta vaivorykštė. Kai prieš penkerius metus man pasakė, kad „važiuosim į Monblaną“, aš juokiausi ir sukiojau pirštą ties smilkiniu – „su mano aukščio fobija“? Tos kalbos nesiliovė visus tuos metus. Juoktis nustojau, kai su dvidešimt kilogramų sveriančia kuprine atsidūriau Chamonixo miestelio stotyje, iš kurios traukinukas veža į kalno papėdę. Praėjus sargybinius, kurie patikrino, ar turime rezervaciją motelyje trijų kilometrų aukštyje (nes be rezervacijos lipti negalima), pamačiau, kas manęs laukia. Kalnas status, akmenų briaunos aštrios, kaip peiliai, sniegynų plotai gilūs ir klampūs iki kelių. Didžioji kopimo dalis – bedugnių kraštais. Supratau, kodėl alpinistai naudoja apraišus ir saugos karabinus. Kelis kartus tai man išgelbėjo gyvybę. Ropojau keliais, kelis kartus kritau, jau ėmiau maldauti „aš atsisegu, palikit mane čia“.
Anonimas
Galiu pasidalinti pasiūlymais, kaip neatostogauti. Iš savo patirties. Buvo atostogos ir su vyru, po ilgų mano įkalbinėjimų nusprendėme – „darysim remontą“. Eilinėm darbo dienom ar savaitgaliais juk nebūdavo tam laiko, o visi kampai byra. „Tu pažiūrėk kaip Tomas, Jokūbas, Kristina gyvena“, – vis zyzdavau, kol galų gale rezervavom meistrus. Tai štai atostogos ir prasidėjo. Pataikėm per pačius karščius, kai visi pikti net ne nuo pervargimo, o nuo nepakeliamos kaitros. Dabar net nekalbu apie pinigus, kiek tas remontas kainavo. Betgi apskaičiavom, kad kitais metais „bus dar brangiau“. Nors patys „nearėme“, sienų nedažėme ir negriovėme, tačiau vos ne kasdien „Bikuvon“, „Senukuos“, o jei ko nėra, dar palėkt iki Utenos, Panevėžio. Tai ne tie dažai, tai ne tokia spalva, tai grunto reikia, tai dar draugas sakė, „kad galima daryti kitaip“.
Tadas Barauskas
Seimo nario Vidmanto Kanopos padėjėjas, buvęs vicemeras
Atostogos man – tai pailsėt ir kažką naujo pamatyti. Kaip kažkada, kai vienoje įsimintinoje kelionėje pamačiau Milaną, Veneciją, Veroną, Florenciją, Pizą, Romą. Prieš atostogas svarbu pasidaryti „namų darbus“ – susidėlioti finansus, išsiaiškinti, ką noriu nuveikti, ko nori šeima, vaikai. Ne man važiuot bet kur, bet kaip, o po to nusivilti ar žiūrėt, „kaip čia buvo“.
Todėl negaliu sakyti, kad būčiau kada nusivylęs. Aš paprastai žinau, ko noriu. Kadangi neseniai pakeičiau darbą, šiemet man atostogų nelabai ir priklauso, bet laisvadieniais, prijungus tėvadienį, planuoju važiuoti su šeima prie jūros, rudenį – į Druskininkus. Mano atostogos bus Lietuvoj, nes vaikai maži, nežinia, kiek jie sugeba.
Asta Mėlynienė
Kirpėja
Pačios geriausios mano atostogos buvo Kambodžoje. Nors ir seniai, bet iki šiandienos likę įspūdžiai. Ten visa žmogiška tuštybė nublanksta. Prieš vietinius žmones ir gamtą lieki plikas nuogas, be jokių kaukių. Niekam ten neįdomu, kas tu, kaip tu, kiek turi pinigų. Net šiukšlės negąsdina, kurios pas juos, į trečiąsias pasaulio šalis, kiek esu žiūrėjusi dokumentiką, iš mūsų atkeliauja konteineriais. Bet šiukšlės šiuo atveju visai kita, ne poilsio ir atostogų tema.
O pailsėti galima ir neleidžiant pinigų. Poilsiui gali įkvėpti paveikslai, aplinka, maistas. Įspūdingas gali būti ir kreivas medis, gėlė, paukštis. Jei pamatai tą mus supantį grožį, padėjęs telefoną į šalį, išjungęs kompiuterį. Svarbu padėti telefoną. Nors tai tikriausiai labiausiai ir sunku.
Išsamesnius komentarus skaitykite „Gimtajame…”
tos keliones, tarp lietuviu atrodo, kaip savotiskas varzymasis, sporto varzybos….