„Sveiki, aš Anna, esu Lietuvos pilietė, bet nuo 1999 metų gyvenu Ukrainoje, Kijeve. Šiandien, kaip ir vakar, mano diena prasideda nuo minties, jog dar esu gyva. Pranešu visiems draugams ir artimiesiems, jog gyva pasitinku naują dieną. Kartu susižinau, ar visiems mano draugams prasidėjo naujas rytas. Peržiūriu naujienas ir pranešimus, kas įvyko per naktį – su begaline viltimi, kad karo košmaras baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Kad visi Rusijos ir Baltarusijos kareiviai negrįžtamai paliko Ukrainą.
Kiekvieną rytą atsibundu su mintimi apie taiką Ukrainoje. Ir apie tai, kad nebebūtų daugiau nukentėjusių ir žuvusių nuo užpuolikų bombų. Kad nebebūtų bombarduojami namai ir infrastruktūra. Miegoti einu su tomis pačiomis mintimis ir viltimi, kad naktis praeis ramiai, kad niekas nebežus, nebesprogs, kad niekas nebeverks, nebekentės.
Mūsų daugiabutyje yra 256 butai. Iš mūsų namo Kijevą jau paliko 50 butų gyventojai. Bet jie išvažiavo netoli, pasiliko Ukrainoje. Išvyko į kitus Ukrainos miestus pas savo tėvus, kad būtų visi kartu ir kartu pasitiktų visą šį siaubą, vienas kitą palaikydami ir saugodami. Visi kiti likome čia, tarp jų – daug vaikų, kūdikių.
Mamos su vaikais ir daiktais visą laiką sėdi slėptuvėse, slepiasi nuo bombų, išeina tik rytais, kai baigiasi komendanto valanda, grįžta namo nusiprausti, papusryčiauti ir vėl atgal į slėptuves, nes nuolat sklinda perspėjimai apie oro pavojų – priešo lėktuvų antpuolius.
Aš kasdien einu į darbą, į maisto prekių parduotuvę – savanoriškai, nes darbdaviai mūsų neverčia to daryti. Einu, nes noriu, kad kijeviečiai nepritrūktų duonos, kitų kasdieninių produktų, einu, kad mūsų kvartale gyvenantiems nereikėtų maisto produktų ieškoti toliau nuo namų ir dar labiau rizikuoti gyvybe.
Mes su vyru likome čia, nes mylime Kijevą, jis man dabar tapo pačiu tikriausiu gimtuoju miestu, kaip ir vyrui, kuris čia gimė. Mes nevažiuosime į saugesnę vietą, nes norime ginti savo namus ir miestą, savo draugus ir artimuosius, norime prisidėti tuo, kuo galime prie karių ir visų, kurie nuo užpuolikų gina Ukrainą. Mes mylime Ukrainą, ji mūsų širdyje.
Prieš šį siaubingą karą netikėjau mūsų kariuomenės jėga, nebuvome užtikrinti ir savo prezidentu Volodymyru Zelenskiu, bet jis įrodė ir dabar pamatėme visi – tai mūsų prezidentas, tai mūsų kariai. Todėl atsiprašau jūsų, kad nepasitikėjau.
Kartu aš labai dėkinga gimtajai Lietuvai, kad ji šiuo be galo Ukrainai sunkiu metu yra kartu, dėkoju už palaikymą ir didžiuojuosi, kad aš iš Lietuvos, kuri nebijo mūsų palaikyti. Ačiū jums už tai.“
