Prileido specialių dujų
Birželio mėnesį muziejuje praktiką atliko Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto medžio restauravimo studentai Igoris Sulejevas ir Justinas Čeledinas. Vadovaujami restauratoriaus, rokiškėno Igorio Skripkos, jie dirbo prie išskirtinių drožėjo Liongino Šepkos kūrinių – „Paukščių baliaus“ ir „Didžiojo paminklo broliui Petrui“.
„Pirmiausia mes paruošėme kūrinius dezinsekcijai, nes buvo įtarimas, kad medyje gali būti kenkėjų. Tiesa, jų neradome. Be to, sutvirtinome detales, iširusias vietas, nuvalėme dulkes ir suklijavome pagal visus restauravimo kanonus. Vėliau, sandariai viską uždarius, specialistai prileido sunkesnių už orą dujų, kurios sunaikina net giliai esančius kenkėjus“, – pasakojo I. Skripka.
Jis akcentavo, kad tokie darbai nedaromi šiaip sau, o tik su ekspertų rekomendacijomis. Todėl įtarus, kad keičiasi skulptūrų spalva, jie buvo iškviesti iš Prano Gudyno restauravimo centro. Įvertino situaciją, nes tai labai rimtas objektas.
„Šepkos skulptūros iki šiol restauruotos tik sovietmečiu. Tačiau matyti, kad mėgėjiškai. Restauruoti reikia kuo rečiau. Nebent atsiranda požymių, kurių nebuvo. Muziejininkai ir atkreipė dėmesį, kad atsirado spalvos pokyčių. Todėl ir ėmėsi prevencijos. Tačiau jas reikia nuolat stebėti. Ir jei reikia, šiuolaikinėmis medžiagomis galima sutvarkyti ilgam“, – sakė restauratorius.
„Paukščių balius“ pareikalavo ypatingo dėmesio
„Ypatingo dėmesio pareikalavo kompozicija „Paukščių balius“, kuri išdrožta iš medgraužių pažeistos medienos. Atlikus patikrinimą, buvo nuspręsta profilaktiškai naikinti galimus medienos kenkėjus specialiomis dujomis. Specialistai procedūrą sėkmingai įvykdė liepos pradžioje.
Be restauracinių darbų, muziejus atnaujino ir „Paukščių baliaus“ ekspozicinę aplinką – seną, sudulkėjusį smėlio pagrindą pakeitė akmenėliai, kurie leidžia geriau išryškinti drožinius ir užtikrinti lengvesnę priežiūrą. Šis bendradarbiavimas tarp muziejininkų, restauratorių ir akademinės bendruomenės – svarbus indėlis saugant vieno žymiausių XX a. menininkų palikimą“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus komunikacijos koordinatorė Jolita Jurevičienė.
Dar ne vėlu
I. Skripka pasidalijo ir pastebėjimais apie kitas rajone esančias, kai kurias labai apleistas, bet dar įmanomas išsaugoti medžio skulptūras.
„Norint apsaugoti Šepkos parko skulptūras, jas reikia impregnuoti specialiomis priemonėmis ir padaryti stogelius. Dar ne vėlu, jas dar galima sutvarkyti. Yra baisesnių, apie kurias niekas nešneka. Sukurtų žinomų, pačių meistriškiausių praėjusio amžiaus drožėjų. Tačiau mūsų politikai tos vietos Miliūnuose kažkodėl vengia. Katastrofiškos būklės yra ir saugotinas paminklas Čedasų bažnyčios šventoriuje. Reikia neleisti jam subyrėti, kol dar galima atstatyti“, – kalbėjo I. Skripka.
Rokiškyje saugoma beveik viskas, kas iš Šepkos palikimo išsaugota
Tuo tarpu Rokiškyje yra beveik viskas, kas nemenkomis šviesuomenės pastangomis išsaugota iš L. Šepkos kūrybos. Garsiausiais jo šedevrais laikomi paminklai broliui Petrui ir tėvams bei „Paukščių balius“. Vėlesniojo laikotarpio darbų turi Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, kažkiek – kolekcininkai, L. Šepką lankę Pandėlio seniūnijoje. Keletas darbų, kaip žinoma, – pasklidę po pasaulį.
Pirmą kartą Rokiškyje L. Šepkos skulptūrų ekspozicija buvo atidaryta 1971-aisiais. Tuomet tik dviejuose dvaro oficinos kambariuose. 1992-aisiais ekspozicija buvo atnaujinta ir išplėsta – darbai eksponuoti jau šešiose salytėse. Tiesa, blokados laikais, kaip prisimena muziejininkai, atnaujinimo darbai buvo sudėtingi – trūko net paprasčiausių medžiagų užuolaidoms.
Šviesa buvo reikalinga
Pačios salės, kur stovi L. Šepkos ekspozicija, maždaug prieš dešimtmetį atnaujintos Europos Sąjungos lėšomis. Šios rekonstrukcijos rokiškėnai labai laukė. Mat L. Šepkos ekspozicija – bene labiausiai lankoma reprezentacinė muziejaus erdvė. Tačiau beveik du dešimtmečius iki paskutinio atnaujinimo grožėtis ja neleido menka šviesa, apibėgusios sienos buvo dangstomos užuolaidomis, o patalpa vėdinama visai nemoderniai – tiesiog atidarant langus.
Per paskutinę rekonstrukciją šiose salėse buvo pakeistos grindys, sutvarkytos sienos, atidengtos senosios sijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, signalizacija, įrengta vėdinimo sistema, modernus apšvietimas.
„Specialistai supranta, kad drožėjo darbams atskleisti tinkamas apšvietimas yra būtinas. Mat šviesa gali išryškinti, o jei reikia, net atkartoti šešėlį ant sienos“, – sakė muziejininkai.
Galima išgirsti paties menininko balsą
Šiandien L. Šepkos ekspozicija demonstruojama penkiose salėse. O šeštoji skirta jo atminimui. Joje visą reikiamą informaciją randa tie, kam žinių, gautų vien apžiūrėjus drožinius, atrodo per mažai.
Lankytojams siūloma nemokamai naudotis audiogidais anglų, latvių ir lietuvių kalbomis. Galima peržiūrėti nuotraukas, filmą apie L. Šepką, išgirsti paties menininko balsą. Čia – ir leidiniai apie dievdirbį, informacija apie jo vardui garsinti skirtas respublikines parodas, plenerus, kurių metu Rokiškyje buvo įkurtas L. Šepkos skulptūrų parkas.
