„Mes buvom tokie, kad kai kviečia, einam, pakelia – atsistojam“

„Tas laikas buvo Dievo dovana. Tik dabar tai suvokiu. Vyresni gal tai labiau suprato. O man tada buvo 22 metai, Algimantui – 35-eri, – sako Raimonda ir priduria:

– Visai kita žmogaus branda. Mes buvom tokie, kad kai kviečia, einam, pakelia – atsistojam. Tokia energinga vykdytojų masė. Jaunimas visada taip daro. Jeigu juos įtikina, jie stoja ir eina.

Jie neturi skrupulų, kas bus, kaip bus. O Algis, vyresnis, labiau suvokė tikrovę, kas gali iš to būti, bet dar nepametęs jaunystės idėjų, savo autoritetu suvienijo daugybę jaunų žmonių, vyrukų, kurie visuose mitinguose darė tvarką.“

Anot Algimanto, „ir tais laikais buvo, kaip dabar vadina, „vatnikų“, bet mūsų, tų, kurie norėjom laisvės, buvo tiek daug, kad jie tiesiog „palindo po šluota.“

– Pereikim prie Baltijos kelio akcijos. Man ir tuo metu, ir dabar tos simbolinės akcijos nekelia pasitikėjimo, atrodo truputį pompastiškos, egzaltuotos. Tik paskui supratau, kad Baltijos kelias buvo ne šiaip apie susikabinimą rankom, o apie vienybę. Todėl imperijos gynėjai jos taip ir išsigando. Kaip jums atrodė pati akcija, kai ji tik buvo pradėta organizuoti?

Algimantas: – Aš buvau Vilniuje, kai buvo priimtas sprendimas organizuoti Baltijos kelią. Kadangi platinau Sąjūdžio spaudą, dažnai nuvažiuodavau į Vilnių jos pasiimti, tai ir tada kaip tik buvau nuvažiavęs. O Sąjūdžio tarybos posėdžiai buvo atviri. Praktiškai visi, kas tik norėjo, galėjo patekti. Stovėjo Sąjūdžio būstinėje salės antrame aukšte toks didelis stalas, aplink jį susėdę R. Ozolas, V. Čepaitis, kiti diskutuoja. Kaip tik artinosi Ribentropo-Molotovo pakto 50-metis – puiki proga pagarsinti Lietuvą pasaulyje, kad išgirstų mūsų Nepriklausomybės siekius. Ir išsivystė tarp tarybos narių diskusija, ar daryti dar vieną didelį mitingą Vingio parke, į kurį tikrai susirinks labai daug žmonių, ar prisijungti prie estų ir latvių iniciatyvos organizuoti Baltijos kelią. Ir balsuojant buvo nutarta pritarti antrajam pasiūlymui.

Netyčia pavyko tame posėdyje dalyvauti ir viską mačiau savo akimis. Buvo likęs gal mėnuo iki rugpjūčio 23 d. Sprendimas nebuvo paprastas. Kaip visada Sąjūdžio taryboje vyko nemažos diskusijos. Bet sprendimas labai pasiteisino.

Žmonių gal apie milijoną dalyvavo. Galvojau, kartu su visais važiuosiu autobusu, ramiai. Bet, regis, Baltuškaitė (Audronė Baltuškaitė – anuometinė Sąjūdžio Rokiškio skyriaus atsakingoji sekretorė) pasakė, kad važiuočiau savo motociklu. Tai buvo geras sprendimas. Augutis Kriukelis davė garsiakalbį. Privažiavus Panevėžį prie geležinkelio pervažos atsirado trukdžių. Jie buvo suplanuoti, kad mūsų nepraleistų. Autobusai (iš Rokiškio jų buvo 33) prie tos pervažos stovėjo gal 10 ar 15 minučių. Traukinukas važinėja pirmyn atgal. O aš su motociklu pralindau ir nuvažiavau vienas į mūsų ruožą. Žiūriu, šalia zarasiškiai stovi, paraginau juos išsiskleisti, kad bent kažkiek užimtų mūsų tarpą. Iš kitos pusės Anykščiai ar kas, nebepamenu. Ir tuos paraginau. Žiūriu, jau ir mūsiškiai ateina, palikę autobusus kiek toliau. Oi, kiek man ten džiaugsmo buvo. Sustojom, susikabinom ir viską suspėjom laiku. Buvom nepaprastai vieningi, kely stovėjo ne tik sąjūdiečiai.

Raimonda: – Kiek yra pasakojusi Audronė, sprendimas dalyvauti Baltijos kelyje nebuvo paprastas. Rugpjūčio 23-ioji buvo darbo diena, o darbas baigdavosi 18 val. – per valandą net geriausias intencijas turėdamas iki akcijos vietos nelabai nusigausi. Sąjūdis buvo gerai organizuota struktūra. Buvo paskirstyti ruožai, apskaičiuota, kiek žmonių reikia užimti paskirtam ruožui. Rokiškėnams buvo paskirta apie trijų kilometrų kelio atkarpa, kuriai reikėjo suorganizuoti panašiai 400 žmonių. Suskaičiuota, kad reikės 14 autobusų.

Pasiryžimas buvo toks, kad darbo kolektyvai prašėsi išleidžiami, žadėdami prarastas valandas atidirbti sekmadienį. Ar šiandien tai būtų įmanoma?

Taip vietoj 14 autobusų išvažiavo 33 pilni, dar privačiomis mašinomis važiavo – turbūt iš viso daugiau kaip 1000 žmonių. Jei tuometinė valdžia būtų stipriai blokavusi Baltijos kelio organizavimą, gal viskas būtų buvę kitaip, bet jie to daryti nebegalėjo – artėjo rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą.

Taip viskas susiklostė. Visi labai norėjo dalyvauti. Ir dabar turim rezultatą – Baltijos kelias įrašytas į UNESCO „Pasaulio atminties“ sąrašą, esam pasaulinio masto istorinio įvykio liudininkai ir dalyviai.

Mes, jaunimas, atsimenu, važiavom Sporto mokyklos autobusu. Kaip mes pykom, kai neleido važiuoti per tą pervažą. Pradėjom kalbėti, kad gal laukais kaip nors galim apvažiuoti. 

– Grįžkime prie praktinių dalykų. Per mėnesį reikėjo padaryti tikrai daug: ne tik žmones sukviesti, bet ir transportą suorganizuoti. Gal prisimenate, kaip rajono Sąjūdžio taryboje pasiskirstėt darbus?

Algimantas: – Tada vadovavo, rodos, Kęstutis Vyšniauskas.

Raimonda: – Audronė buvo sekretorė, yra dar jos rašyto protokolo dalis. Ten rašo, kad pirmiausia buvo paklausta, ar mes sutinkame dalyvauti Baltijos kelyje. Nes buvo alternatyva – rengti tuo pat metu, 19 val., mitingą Nepriklausomybės aikštėje prie paminklo. Rajono Sąjūdžio taryboje svarstėm šitą klausimą – Sąjūdis buvo toks demokratiškas, kad nebuvo besąlygiško įsakymo be jokių pasirinkimų. Nusprendėm dalyvauti. Tada jau kvietėm žmones, organizavom autobusus. Dar reikėjo kryžiaus, kurį buvo sutarta pastatyti akcijos vietoje – buvo tokia rekomendacija.

Algimantas: – Buvo ne vienas kryžius. Prutenis Gudonis nusivežė savo iniciatyva padarytą kryžių.

Raimonda: – Suorganizuoti pavyko puikiai. Kaip žmonės susitarė su savo įstaigų, organizacijų vadovais, nežinau, bet važiavo ne tik iš gamyklų, ne tik iš Rokiškio, prisijungė ir Panemunėlis, ir Pandėlys, ir Juodupė su savo autobusiukais, ir kaimų žmonės – buvo apie 30 Sąjūdžio grupių rajone.

– Pernai šnekant su vienu iš Sąjūdžio Rokiškyje vadovų Leonu Jankausku jis prisiminė, kad paskutinius autobusus suorganizavo jau visai prieš pat išvažiuojant, nes netilpo visi susirinkę. Ar daugiau buvo tokių ekstremalių situacijų, ar viskas ėjo daugmaž lengvai?

Algimantas: – Gaila, kad nebėra Audronės Baltuškaitės, ji viską plačiau papasakotų.

Raimonda: – Ji kaip sekretorė viską tvarkė. O kadangi buvo labai stiprus idėjiškai žmogus, geras organizatorius, mokėjo tai daryti. Aišku, ir žmonių entuziazmas daug lėmė – savo medžiagomis, savo lėšomis daryti kryžiai, lentelės autobusams, ženkliukai, daugybė reikalingų dalykų. 

– O kaip grįžot po Baltijos kelio namo? Aš pats prisimenu, kad į akcijos vietą važiuojant iš Radviliškio kelias buvo užkimštas, visas srautas judėjo trimis eilėmis. Tai namo grįžome šunkeliais, miško keliukais, kad nepatektume į grūstis.

Algimantas: – Man su motociklu buvo lengva. Bet svarbiausia, kad namo nelabai kas ir skubėjo. Dar ilgai visi būriavosi, bendravo – visiems tai buvo didelė šventė. Žinau, kad visi namo grįžo apie 12 val. nakties.

Raimonda: – Mums, jaunimui, buvo toks įspūdis, tokia šventė, kad namo visai nenorėjom. Nebuvo nė tokios kalbos. 

– Ar nors kiek pasikeitė jūsų Baltijos kelio įsivaizdavimas tada ir dabar?

Raimonda: – Dabar jau suvoki, kokios svarbos tai buvo istorinis momentas. Tada pareiga sutapo su noru. Dabar turime Rokiškyje Sąjūdžio aikštę, ir tai džiugina. Bet man atrodo, kad vizualių paminklų istoriniams momentams pas mus dar per maža, trūksta. Reikia akcentų, už kurių užkliuvusi akis pažadintų tavo istorinę atmintį. Kad norėtum apie tai kalbėti. Kaip mūsų Nepriklausomybės paminklas.

Algimantas: – Buvo pas mus Savanorių kapų bendrijos (dabar tos bendrijos jau nėra) pirmininkė Rima Norvaišienė. Ji norėjo čia pastatyti gražų paminklą visiems 1918 metų savanoriams Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams rokiškėnams (jų yra daugiau kaip 40), iškalti visų jų pavardes, buvo net parengtas projektas. Kodėl tai nepavyko, nežinau.

– Reikėtų ir 1918-1940 metų, gal kitų laikotarpių rajono vadovus – merus, burmistrus kaip nors pagerbti, ne tik nuo 1990 metų.

Raimonda: – Jeigu būtų ilgiau išsilaikęs tas Sąjūdžio laikų dvasinis pakilimas, visa tai būtume padarę. Nes tai buvo laikas, kai norėjosi ne save iškelti, bet visus, kas atvedė iki tos valandos, iki dabartinio supratimo, kas svarbiausia. Bet Sąjūdžio banga natūraliai nuslopo ir visi pradėjo rūpintis savimi. 

– Daug metų praėjo. Nesijaučiat su savo atmintimis kažkokiais muziejiniais eksponatais? Arba užstrigę aname gražiame laike?

Raimonda: – Noriu, kad tas laikas mane stimuliuotų iki gyvenimo pabaigos. Gal dėl to kyla daug konfliktų, bet kasdieniuose darbuose mane veda ta dvasia. Dar 30 neturėjau, kai Leonas Jankauskas pasakė: „Atėjo laikas prisiimti atsakomybę.“ Dar tokie pakylėti buvom, šnekėjom dideliais žodžiais. Dažnai nesinori būti tuo pirmuoju, kurį nukirsdins, bet vidinis monologas su ano laiko idealais visada vyksta. O eksponatu nesijaučiu, nes eksponatai yra reikšmingi istoriniai artefaktai. Dar nesijaučiu artefaktu. Kol yra Kuolas, kol yra Jankauskas, kol yra Gaigalas, kol yra Gailiūnienė, noriu, kad jie daugiau kalbėtų, nes jie sąmoningai priiminėjo sprendimus, o aš, kaip labai impulsyvus žmogus, plaukiau ant jaunystės bangos. Labai džiaugiuosi ta banga, nes ji iš tikrųjų suformavo mane kaip žmogų.

Algimantas: – Man didžiulis autoritetas buvo šviesios atminties Eugenijus Mikaliūnas. Jis labai daug prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos. Buvo tiesiog mūsų vėliava. Jis ne tik gražiai kalbėdavo, jis iš tikrųjų labai nuoširdžiai mylėjo Tėvynę. Jis niekuomet nesusireikšmino. Yra man sakęs: „Kas mes būtume, jei ne tie 10 tūstančių, stovėjusių mitinge? Ten yra jėga, ten yra dvasingumas, ten yra atmintis.“ Ir negalima pamiršti tų žmonių, kuriuos ne visus ir dabar žinome. 

– Šiemet važiuosit paminėti Baltijos kelio?

Raimonda: – Tai buvo istorinis įvykis. Ir tą paminklą aplankyti reikia. Aš pati tam paminklui vežiau akmenį iš Estijos. Buvo sumanyta įmūryti akmenis iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Kaip tik tą vasarą VVG reikalais važiavau į Estiją ir ten savivaldybės vadovai man specialiai rado gražų akmenį, kurį atvežiau paminklo postamentui. Prisidėjimas prie tokių dalykų įkvepia. Kaip Dainų šventė.