„Daug ten visokios meilės“
„Iš pradžių galvojau, kad galima būtų tas istorijas parodyti per šv. Valentino dieną – kažkodėl atrodė, kad ten daug visokios meilės. Paskui galvojau, kad ir Vasario 16-ąją labai tiktų – kalbama apie mūsų žmones, lietuviškai jaučiančius savo sunkiai įžiūrimus gyvenimus. Galų gale apsistojau prie eilinio nešventiško penktadienio – vasario 19 d. Nes ir tie žmonės – eiliniai ir nelabai šventiški. Bet mylintys, kenčiantys, svajojantys, prisimenantys. Panašūs į tuos, kurie šalia“, – sako režisierius.
O „Gyvenimai“ gimė taip…
„Kaip tyčia pasipainiojo Enrikos Striogaitės poezijos knyga „Žmonės“, kuri minima tarp geriausių praėjusių metų poezijos knygų. Paskaičiau – tekstai labai įdomūs, parašyti savotiškų monologų forma, kur į kelis sakinius, keliolika eilučių sugebėta sutalpinti ir charakteriai, ir gyvenimai, ir įvykiai – visa spalvingų asmenybių kolekcija. Taip pradėjo dėliotis nuotolinis spektaklis „Gyvenimai“ pagal Enrikos Striogaitės „Žmones“, – pasakoja režisierius E. Daugnora.
Tekstus aktoriams jis dalijo labai atsargiai. „Derinau tekstą prie žmogaus ir žmogų prie teksto. Ne visi knygos tekstai prilipo, kai kurie taip ir liks neperskaityti, nors užimti beveik visi teatro žmonės. Bet kad žinotumėt, kaip visi džiaugėsi gavę tuos tekstus. Tik paskui supratau, kaip tų eilėraščių jiems reikėjo, nors kai kurie dejavo, kad poezijos neskaitę (nedeklamavę) nuo mokyklos laikų. Didžioji dalis aktorių, perskaitę tekstus, sakė, kad čia apie juos, jų pažįstamus, artimuosius. Dabar galvoju, kad tie E. Striogaitės eilėraščiai visiems prilipo taip, jog radus reikiamą formą galima būtų spektaklį perkelti ir į sceną“, – pasakojo režisierius.
Matomas kiekvienas virptelėjimas
Aktoriams šitos repeticijos buvo labai įdomi pamoka. „Visų pirma, neturi partnerio ir turi bendrauti su kamera, kuri rodo tave gana stambiu planu, o tai reiškia, kad kiekvienas tavo veido raumenėlio krustelėjimas, žvilgsnis į šalį yra matomas ir turi būti tikslingas. Sunkios, bet įdomios buvo pamokos. Galima sakyti, savotiškas prisilietimas prie televizijos ir kino aktoriaus duonos“, – sakė Eligijus.
Pati E. Striogaitės poezija – apie žmones. Jų meiles ir kitus gyvenimo stebuklus. Kartais nusivylimus. Kartais stebuklingus nusivylimus. Apie mažų gyvenimų netikėtumus.
Vėliau galėsite „Gyvenimus“ pamatyti bet kada „youtube“ platformoje arba Kultūros centro puslapyje. Ten pat rasite ir instrukcijas bei nuorodas tiems, kas norės spektaklį pasižiūrėti.
Pasisakė, kas tik netingėjo
Į klausimą, ar renginiai, pasirodymai, koncertai, šventės, teatras ir internetas suderinami, ar įmanomas toks poveikis kaip žiūrint gyvai, Eligijus svarsto, kad apie tai „beveik visi, kurie netingėjo ir kurių kas nors paklausė, pasisakė“. „Nuomonių buvo visokių. Pirmojo karantino metu, atsigavę nuo netikėto šoko, daug kas puolė statyti tų internetinių spektaklių, kai kas net labai kūrybingai ir įdomiai, radosi visokių naujų formų. Antrojo karantino metu entuziazmo jau yra mažiau, pasigirdo balsų, kad šis laikas ir skirtas pauzei, laukimui, apmąstymams. Kita vertus, pažiūrėkit – Oskaro Koršunovo teatras „zoom“ platformoj išleido keturis spektaklius. Ir visi trunka ne mažiau kaip po porą valandų. Ir vaidina geri, stiprūs aktoriai. Skaito/vaidina labai gerus tekstus. Tikrai. Pažiūrėkit“, – sako režisierius.
Koks teatras karantino metu?
E. Daugnora kartu prisipažįsta, jog taip, jam patiko Valentino Masalskio mintis, kad teatras negali būti nekontaktinis, todėl karantino metu teatro nėra ir būti negali. „Viskas. Tai pirmojo karantino metu ir aš buvau Liaudies teatro aktorius paleidęs savotiškų atostogų, tik keletą kartų buvom tuo garsiuoju „nuotoliniu būdu“ susitikę, bet kad spektaklių statymas buvo tiek įsibėgėjęs, kad bekontaktės repeticijos jau buvo nieko vertos. Tai per pirmąjį karantiną užsiėmiau „aktoriaus saviruoša“ – paskui išleidom monospektaklį pagal G. Grajausko pjesę „Lietuviai“. Prieš pat ištinkant antrajam karantinui spėjom parodyti kitą premjerą – M. Nastaravičiaus dramą „Demokratija“ – tai didelės abstinencijos ir kaulų laužymo be repeticijų iš pradžių nebuvo. Paskui pradėjau galvoti, kad bepigu yra profesionaliems aktoriams, jie gali palaikyti formą mokydamiesi naujus tekstus, ruošdami poezijos ar prozos skaitymus, sau vieni trenažus pasidaryti. O ką daryti aktoriui mėgėjui, kad pasibaigus suvaržymams nereikėtų ilgai vargti, kol grįš į deramą fizinę ir tą dvasinę formą? Visgi reikalingas darbas su vaidmeniu, su tekstu“, – sako režisierius.
P. S.
„Netgi sakyčiau, kad šitas spektaklis – savotiška terapija tiems, kurie niekaip nesulaukia atsidarančių kirpyklų, o ir joms atsidarius dar ilgai lauks per karantiną susikaupusiose eilėse. Žiūrėkit – ir bent geram pusvalandžiui pamiršite savo nekirptas ir neskustas galvas (galvų dėl to pamesti visai nebūtina). Ir apskritai – žiūrėkit spektaklius bet kokiom formom ir bet kokiose platformose, net be platformų. Žiūrėkit įrašus ir transliacijas, paskui kada nors, kai jau galėsit, eikit į gyvus spektaklius. Nes jau siaubingai pasiilgom vieni kitų. Nes pasiilgom scenos ir salės. Kėdžių ir prožektorių. Dekoracijų ir kostiumų. Didžioji šitų karantinų pamoka: mums reikia vieniems kitų, nors kartais taip ir neatrodo“, – svarsto Eligijus ir laukia žiūrovų.
Straipsnis puikus. Bet režisierius, kaip visada vėjus kalba.