– Jums tai pirmoji „Obelinė“ einant seniūnės pareigas. Ar nebuvo sunku?
– „Obelinė“ praėjo gerai. Viską susitvarkėm, pasiruošėm, trukdžių nebuvo. Mūsų darbuotojai, visa komanda gerai dirbo, pagelbėjom bendruomenės centrui kuo galėjom. Renginiai buvo labai organiški, šilti, obelietiški. Jautėsi obelietiška dvasia.
– Kai kas burbėjo, kad didysis šeštadienio koncertas buvo mokamas. Čia seniūnijos iniciatyva ar bendruomenės centro?
– Šis koncertas ir anksčiau keletą metų būdavo mokamas, tik pernai buvo nemokamas. Visą kultūrinę šventės dalį organizavo Laisvės kovų istorijos muziejus, biblioteka, Obelių bendruomenės centras, Rokiškio kultūros centro Obelių padalinio darbuotojai, asociacija „Raminta“, Obelių gimnazija ir visuomenininkai. Mes, seniūnija, daugiau rūpinomės ūkine dalimi, kai kuriais organizaciniais dalykais.
– Tai kokių nors nesklandumų nebuvo? Su viskuo susitvarkėt?
– Manau, mes kaip seniūnija tikrai susitvarkėm. Kiek šnekėjau su bendruomenės laikinąja pirmininke Laura Kubiliūte, ji irgi sako, kad viskas pavyko. Jei kalbėtume apie šeštadienio vakarinę šventės dalį, tai gal ir nebuvo tiek gausiai žmonių kaip anksčiau. Galėjo turėti įtakos, kad dėl ligos neatvyko Kastytis Kerbedis. Bendruomenės centrui čia teko pasukti galvą paskutiniu momentu.
Regis, policijai irgi bėdų nekilo. Kažkas minėjo, kad buvo išgėrusių prie įėjimo, bet viduje, parke, kiek žinau, nesklandumų nebuvo.
– Atlikėjams honorarus mokėjo bendruomenė? Seniūnijai tai papildomai nekainavo?
– Ne. Mes tik savo darbu prisidėjome: statėme tvoras, rinkome šiukšles.
– Koks buvo pirmasis jūsų kaip seniūnės darbas?
– Išvežė kaime vieną žmogų ir liko jo šuniukas. Tai pirmas darbas buvo pasirūpinti tuo šuniuku, organizuoti jo paėmimą. Tuo pasirūpino kiti žmonės, kurie šitą darbą dirba, bet reikėjo suorganizuoti, nes pirmiausia skambino seniūnei.
– Kiek supratau, Jūs pati esat iš šitų kraštų?
– Kilusi iš Aleksandravėlės. Ten iki šiol gyvena tėvai. Kadangi domėjausi savo giminės istorija, radau Obelių krašte gyvenančius protėvius kažkur nuo 1700 metų. Taigi, čia mano kraštas.
Devynmetę mokyklą baigiau Aleksandravėlėje, o vidurinę Obeliuose. Vėliau Vilniaus universitete baigiau vadybą ir verslo administravimą. Bakalaurinio darbo tema buvo „Vadovavimo stiliai“. Po to dar baigiau M. Romerio universitete finansų valdymo magistrantūrą, kadangi prieš tai jau turėjau apie 10 metų darbo, susijusio su buhalterija ir finansais, patirtį.
– Kaip apibūdintumėt savo vadovavimo stilių pagal bakalaurinio darbo temą?
– Pati neanalizavau, bet jau prieš tai buvusioje darbovietėje vadovaudama buhalterėms labai aiškiai suvokiau, kad jokios autokratijos dirbant su specialistais būti negali. Jie turi būti komandos nariai, kad eitų ir darytų kartu. Negali būti tas, kuris nuleidžia įsakymus iš viršaus ir pasako, jog bus tik taip ir ne kitaip. Reikia tartis, diskutuoti. Gal pavadinčiau save liberalia, bet dabar tikriausiai yra nauji apibrėžimai ir pavadinimai – daug metų praėjo nuo to mano bakalaurinio darbo. Turbūt esu demokratiška. Manau, kad vadovas pirmiausia turėtų būti lyderis, rodyti kitiems pavyzdį.
…Keli balsą tada, kai racionaliais argumentais nesugebi išspręsti situacijos. Nemanau, kad čia kada pakelsiu balsą…
– Per tuos pora mėnesių neteko treptelėti koja, trinktelėti kumščiu į stalą?
– Tai ne mano dabartiniam būdui. Gal išaugau iš to. Šiandien kaip tik su kolegėmis šnekėjom apie tai, ar galima kelti balsą prieš darbuotoją. Kategoriškai sakiau, jog tai yra silpnumo požymis. Keli balsą tada, kai racionaliais argumentais nesugebi išspręsti situacijos. Nemanau, kad čia kada pakelsiu balsą.
– O namie?
– Namie yra tekę. Su vaikais. Bet supratau, kad tuo nieko nepasieksi. Daug daugiau pasieksi ir su vaikais kalbėdamas kaip lygus su lygiais.
– Seniūno darbą visi įsivaizduoja kaip ūkvedžio, kuris rūpinasi visom duobėm, namais, keliais. Kokie dar darbai seniūnui priklauso be tų ūkinių?
– Seniūnas ne tik ūkvedys, nors tai didžioji jo darbo dalis, bet ir vadovas. Todėl turėtų būti geras psichologas, diplomatas. Bendraujant su žmonėmis tai labai svarbios savybės. Išklausyti, patarti, spręsti iškilusius klausimus.
…žinoma, mane lygina su Jūrate. Girdžiu tai, priimu, bet iš karto pasakiau, kad mes skirtingos, kiekviena su savo charakterio savybėmis, vadovavimo stiliumi. Visai natūraliai priimu tą lyginimą…
– Ar nebuvo sunku perimti jūsų pirmtakės Jūratės Šinkūnienės pareigas? Ko gero, žmonės jus lygina.
– Ateinant į šias pareigas baimės nebuvo, nes situacija buvo tokia, kad reikėjo žmogaus, kuris ateitų pavaduoti Jūratę. Kadangi tai mano kraštas, jaučiau šio darbo prasmę, norą būti naudinga šiam kraštui. O dirbant, žinoma, mane lygina su Jūrate. Girdžiu tai, priimu, bet iš karto pasakiau, kad mes skirtingos, kiekviena su savo charakterio savybėmis, vadovavimo stiliumi. Visai natūraliai priimu tą lyginimą.
Pati pradžia buvo labai rami. Jaučiau ir pagalbą, ir palaikymą.
– Kokie pagrindiniai Obelių seniūno darbai?
– Tie ūkiniai. Kadangi seniūnija didelė, kaimų gal apie pusantro šimto, o ir sveikatos priežiūra, ir švietimas, ir socialinės paslaugos nuo tų kaimų nutolo. Net parduotuvių neliko. Tai gyventojams aktualiausi yra keliai – kad būtų geras susisiekimas. Todėl daug dėmesio reikia skirti tam. Toliau viešosios erdvės ir jų priežiūra, apšvietimas.
– Ar visus kaimus jau spėjot apvažiuoti?
– Jei imsim ir visus mažus kaimelius, tai greičiausiai ne, bet kadangi čia mano kraštas, tai anksčiau esu apvažiavusi, lankiusis. Daug kur turiu giminių, draugų, pažįstamų. Gal Gediškių pusė mažiau pažįstama, bet visa kita – labai gerai. Žinoma, keliukų dar liko neapvažiuotų, bet apvažiuosiu.
– Aleksandravėlė džiaugiasi, kad turi seniūnę iš savų?
– Sulaukiu tikrai malonių gyventojų atsiliepimų. Kadangi 18 metų dirbau Obelių vidurinėje mokykloje ir gimnazijoje, žmonių pažįstu daug. Tai tenka neretai išgirsti besidžiaugiant, kad esu čia. Malonu. Aleksandravėlė irgi, manau, džiaugiasi.
– Obeliams gerai, kad turite dvi nemažas pramonės įmones. Kaip seniūnija su jomis bendrauja? Kaip jos prisideda prie Obelių gerovės?
– Dar yra ir trečia nemaža įmonė – „Ramundas“, bet su jo vadovais dar neteko susitikti, tik susiskambinom, kažkada susitiksim. Su spirito varyklos ir aliejaus daryklos, „Spirito“ ir „Rapso“, kaip mes vadinam, vadovais jau susipažinau, mes su jais bendraujam, jie rėmė fontano įrengimą, kuris ne tik dėl grožio pastatytas, bet ir aeruoja ežerą. Stengiuosi susipažinti ne tik su verslo įmonėmis, bet ir su įvairiomis įstaigomis: mokykla, muziejumi, biblioteka ir kitomis. Stengiuosi palaikyti ryšius ir kontaktus ir su jais, ir su bendruomenėmis, asociacijomis, visuomenininkais. Tai irgi seniūno darbo dalis.
– Dalį įstaigų iš jūsų savotiškai „atima“. Pavyzdžiui, socialinės globos namai prijungti prie Rokiškio socialinių paslaugų centro, Obeliuose liko tik jo padalinys.
– Dar išsilaikė gimnazija. Kadangi Rokiškio socialinių paslaugų centras paslaugas teikia visam rajonui, tai nežinau, ar tas Socialinės globos namų prijungimas prie jo mums turėjo kokios neigiamos įtakos. Pas mus yra centro socialinės darbuotojos, bendradarbiaujam su jomis, kai pavažiuoti kažkur reikia ar kokios pagalbos – matom jas ir jaučiam. Daug kas iki šiol nežino, kad socialines paslaugas jau teikia nebe seniūnija, o Socialinių paslaugų centras, jo padalinys Obelių savarankiško gyvenimo namai, todėl dėl kompensacijų iš įpratimo vis dar kreipiasi ir į seniūną, skambina. Socialinės paslaugos – sudėtingas dalykas, reikalaujantis ypatingo dėmesio.
– Ar sunkus tas seniūno darbas?
– Kol kas ne. Negaliu žinoti, kaip čia dar bus, bet dabar jaučiuosi gerai.
– Ar būna tokių situacijų, kai pati seniūnija problemos išspręsti negali ir tenka kreiptis aukščiau, į rajono vadovus?
– Taip, būna tokių situacijų, kur mes tiesiog neturim kompetencijų spręsti klausimus ir tada juos perduodam kompetentingiems – savivaldybei ar kitiems. Kadangi esam arčiausiai žmonių, tai kreipiasi į mus visais klausimais.
– Obeliečiai visuomeniškai aktyvūs. Ir bendruomenė, ir asociacija „Raminta“ aktyviai veikia. Tiesa, bendruomenės centras turi organizacinių problemų. Kaip sekasi bendrauti su jais?
– Per šiuos du mėnesius labai aktyviai bendravom organizuodami „Obelinę“, tarėmės, ką jie daro, kuo mes prisidedam. Jaučiasi kai kurios problemos, ir darbo, kad ta bendruomeninė veikla vyktų, yra nemažai. Žmonių, ypač jaunimo, įtraukimas į visuomeninę veiklą yra ta sritis, kuriai reiktų skirti daugiau dėmesio, tobulinti. Tikiuosi, kad Laura Kubiliūtė, dabar einanti laikinosios bendruomenės centro vadovės pareigas, sėkmingai perims vadovavimą.
Ir kaimuose yra stiprių bendruomenių, turinčių stiprų branduolį. Naujas Obelių bendruomenės centro branduolys gal dar nespėjo susiformuoti keičiantis vadovams. Jei tik atsiras stiprus branduolys, mes tikrai prisidėsim ir padėsim. Gal ne viskas iš karto. Matyt, tai ilgesnio darbo reikalaujantis procesas, kuriam reikia noro iš visų pusių.
– Visų seniūnijų viena didžiausių bėdų ir skausmų – keliai. Kokia jų padėtis pas Jus?
– Didžioji dalis kelių – patenkinama. Yra keliukų, kurie labai nutolę nuo centro, servitutiniai keliukai, kurie net nepriklauso seniūnijai, kuriuos prižiūri patys gyventojai. Ten jau būna įvairiausių dalykų. Patys seniūnijos keliai prižiūrimi, skiriamos lėšos. Kiek iš tų lėšų galim, tiek tvarkom. Vasarą lietūs tikrai daug atkarpų išplovė, teko nemažai investuoti tų išplautų atkarpų remontui. Dar ir dabar liko vietų, kur drėgna, šlapia ir reiks kažką daryti. Bet tai išsprendžiamos problemos.
– Žiemos nebijot? Kad užpustys?
– Dar nesusidūriau ir nežinau, ko reikia bijoti. Labai reikia naujo traktoriaus. Bet abejoju, kad šiuo metu su visais taupymo režimais galėsim įsigyti. Turimas traktorius toks jau į pabaigą einantis, detalių nebegaunam. Bet dar neaišku, kokia bus ta žiema. Aš nelinkusi bijoti to, ko negaliu pakeisti, kontroliuoti. Tai ir pergyventi dėl to nematau jokio reikalo. Jeigu reiks, spręsim vietoje.
Daugiau „Gimtajame…“
