Sveiki, bičiuliai. Deja, sveikintis tenka ne iš žygio „Laisvės vardan“ trasos, tiesiogiai, o per spaudą, raštu. Tokia realybė. Šiais metais, pasitikdami mūsų Laisvės dieną, negalime kartu žygiuoti pasirinktu maršrutu, pasisveikinti ir apsikabinti, nusišypsoti prieš metus matytam bendražygiui iš Žemaitijos, Dzūkijos ar Oliveriui iš Šveicarijos. Todėl malonu prisiminti, kiek per tuos žygius nueita kilometrų, pamatyta įspūdingų dvarų ir paminklų, miestelių ir kaimų.
Ar prisimenate pirmaisiais metais aplankytą didingą Moškėnų (Laukupėnų) piliakalnį ir su vandens kliūtimis įveiktą pavasarinį upeliūkštį, o Antanašės, Gačionių, Panemunio, Tarnavo, Antazavės, Ilzenbergo ir Onuškio dvarus bei jų aplinką su ežerais ežerėliais?..
Prisilietimas prie istorijos, ypač pokario partizanų karo, aplankant kovų ir žūties vietas, abejingo nepalikdavo nė vieno dalyvio. Pamatėme Panemunio „Angelą“, Sėlynėje esantį paminklą partizanų vadui L. Grigoniui-Užpaliui, Obelių šilo, Plunksnočių, Antazavės bunkerius, įamžintas vietas Paduobio miške, Obelių kapinėse, Juodalungės miške…
Kokie skanūs sumuštiniai ir karšta arbata sustojus poilsio minutėms, ne taip skauda nutrintas kojas ir maudžia raumenys, kai aplinkui tiek daug tokių pačių bičiulių, besikalbančių ir besijuokiančių. Tačiau viską atpirkdavo baigus žygį, belaukianti ,garuojanti Volodios košė, kuri atrodo, skaniausia pasaulyje.
Ar mes atsisakysime tokių malonumų, sveikatos valandų, istorijos pamokų, savo krašto vaizdų? Aišku, kad ne. Todėl nenusiminkime, ateis dar šventė ir į mūsų kiemą. Geriau vėliau negu niekada. Jeigu kovidinė situacija leis, galėtume susirinkti ir žygiuoti Karaliaus Mindaugo dieną, liepos 6-ąją, ar miesto šventę, rugsėjo mėnesį. Ruoškimės.
Algis ir Tomas Kazulėnai
Pėsčiųjų žygių organizatoriai
