„Tik dėl pirmojo lašo pieno esate gyvi“
„Viena iš muziejaus misijų – kalbėti apie praeitį dabartyje įvairiomis formomis. Rokiškio dvaro pieninės 100-mečio minėjimas – puiki priežastis kurti šventinį renginį kartu su visa Rokiškio bendruomene“, – sako Rokiškio krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė. Gegužės 17 dieną rokiškėnų ir miesto svečių laukia didelis renginys, kuriame ir edukacijos, ekskursija, koncertas, rekordo siekimas, mugė, pramogos ir paroda, dedikuota pienui, kuri, kaip ir edukacijos, lankytojų lauks visą vasarą. „O aplankyti teminę parodą „Pienas“ – verta, nes šis muziejininkų, menininkų ir rokiškėnų jungtinis kūrinys kvies į pieną pažiūrėti plačiai: nuo mitologijos iki religijos, nuo pienininkystės iki maitinimo, nuo puodžiaus amato iki, ko gero, pagrindinės asociacijos su pienu – karvės, nuo tikro pieno iki „netikro“. Gvildendami šią temą supratome, kad pienas – tai daugiau nei gėrimas, vaistas, maistas, bet tai taip pat – pradžia, gyvybė, ryšys, tyrumas. Galite sakyti, kad nemėgstu, negeriu, nenoriu pieno, bet tik dėl pirmojo pieno lašo esate gyvi. Parodoje išvysite eksponatus iš įvairių Lietuvos muziejaus fondų, taip pat iš privačių kolekcijų. Į ekspozicijos kūrimą įsitraukė VDA studentai bei kiti menininkai. Apie pieną kalbės fotografija, tapyba, skulptūra. Pieniniai dantys, paukščių pienas, pienburnis, iš pieno plaukus, aguonų pienas, milkyway (lt. Paukščių takas) – apie tai, ir ne tik, būtent šioje parodoje“, – sako A. Gudgalienė.
Ne tik data, bet ir reikšmingas simbolis
„Rokiškio dvaro pieninės šimtmetis mums – ne tik garbinga data, bet ir reikšmingas simbolis. Tai gyvas priminimas apie stiprias pieno produktų gamybos tradicijas, kurios Rokiškyje puoselėjamos jau ištisą šimtmetį. Dvaro pieninė, veikusi tarpukariu ir pokario metais, buvo viena pirmųjų pieno perdirbimo gamyklų regione, padėjusi pamatus kokybės ir meistriškumo kultūrai. Šiandien AB „Rokiškio sūris“ tęsia šią istoriją – kiekvienas mūsų produktas yra ne tik šiuolaikinių technologijų, bet ir gilių tradicijų bei patirties rezultatas. Mūsų įmonės vertybės – atsakomybė, kokybė, bendruomeniškumas – tiesiogiai siejasi su tuo, kas buvo kuriama jau prieš 100 metų. Džiaugiamės galėdami būti šios istorijos dalimi ir kartu su bendruomene pažymėti svarbią sukaktį, kuri primena, kad tik gilios šaknys leidžia augti ir klestėti“, – sako „Rokiškio sūrio“ tvarios plėtros ir personalo direktorė Aušra Zibolienė.
Šimtmečio proga visus savo darbuotojus AB „Rokiškio sūris“ kviečia į vasaros šventę „100 metų kartų – 100 metų stebuklų“. Kiekviename iš mūsų slypi istorija, kurios ištakos yra senoji dvaro pieninė, tuomet gyvenusių žmonių mintys, jausmai, kuriamos tradicijos. Mes esam viso to tęsinys – mes visi jau šimtą metų kuriame stebuklą, kuriuo pasidžiaugsime birželio 7 dienos šventėje. Šios šventės leitmotyvas ir yra dėkingumas, kad esame kartu ir visi kartu kuriame tą stebuklą. Šventės dalyvių laukia gausybė pramogų ir siurprizų“, – sako A. Zibolienė.
Nuo ko viskas prasidėjo
Kai galvojame apie pieną „senovėje“, įsivaizduojame kaimą ir nedidelį ūkį. Vis dėlto tai – tik stereotipinis vaizdas, nes Lietuvoje pienininkystės tradicijos nuo seno buvo gyvos dvaruose. Pasak istoriko profesoriaus Rimvydo Laužiko, XIX amžiuje pienininkystė plėtota daugelyje dvarų. Taip pat ir Rokiškio dvare. Gabrielė Giunterytė-Puzinienė savo atsiminimų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ mini tai, kad dėdė Konstantinas Tyzenhauzas viename iš palivarkų gamino sūrius ir niekam neatskleidė tų sūrių recepto, o 1825 m. Rokiškio dvaro inventoriuje yra minima, kad Litviniškio (dabar Sėlynė) palivarke buvo pastatas sūriams laikyti (sernica).
Taigi, nuo ko gi viskas prasidėjo?
Atsekti visą pastato istoriją – sudėtinga
Netoli Rokiškio dvaro danielių ir tvenkinių, vaizdingame Ąžuolų gatvės linkyje, stūkso klasicistinio stiliaus, stačiakampio formos lauko akmenų ir molio plytų mūro su pastoge ir pusrūsiu vieno aukšto namas. Name būta molio plytų krosnių ir dūmtraukių, dekoruotų nišomis bei profiliuotais karnizais, rūkyklos, skliautuoto rūsio ir panašių šiuolaikinio žmogaus akiai egzotiškų objektų.
Šis pastatas priklauso Rokiškio dvaro ansambliui ir statytas panašiu laiku kaip ir rūmai, – XIX a. pradžioje. Tai būta Tyzenhauzų grafystės valdytojo, ūkvedžio ar ekonomo, gyvenamojo namo. Tikėtina, kad čia veikė ir grafystės kontora. Nuo 2001 m. šis pastatas, kaip ir visas Rokiškio dvaro ansamblis, kuriam priskiriama 16 objektų, yra įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą.
Atsekti visą šio pastato istoriją – sudėtinga. Tačiau yra aišku, kad grafų Tyzenhauzų laikais tai buvusi tikrai svarbi vieta – iš čia valdytas visas grafystės ūkis. O gijas savo rankose laikė Plavskių giminė – grafystės palivarkų ūkvedžiai, valdytojai. Daugiausia duomenų išlikę apie ūkvedį, ar greičiau dvaro valdytoją, Stanislovą Plavskį, kuris buvo ne šiaip ūkvedys, o visų palivarkų ūkvedžių ūkvedys. S. Plavskis vadovavo visam grafystės ūkiui nuo Aknystos iki Salų. Neaišku, iki kada šiame pastate gyveno Plavskiai, tik aišku, kad 1925 m. grafo Pšezdzieckio laikais jame įsikūrė dvaro pieninė.
Šiaurės Lietuvos ūkininkai nuo seno laikė daug karvių, intensyviai vertėsi pienininkyste, todėl, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, o 1919 m. priėmus Lietuvos kooperacijos įstatymą, jie pirmieji pradėjo steigti kooperatyvines pienines. Viena tokių ir įsikūrė buvusiame grafo valdytojo pastate. Tuo metu pagrindiniai pieninės klientai buvo turtingi žydų tautybės miestiečiai, kuriuos dvaro pieninė aprūpindavo pienu bei ledais.
Duris atvėrė kooperatyvinės pieninės
1925 m. apskrityje, be Rokiškio pieninės, duris atvėrė dar 12 kooperatyvinių pieninių: Duokiškio, Jūžintų, Kandrenėlių, Kazliškio, Lašų, Obelių, Panemunėlio, Svėdasų, Urboniškių, Trakų, Abelių, Juodupės.
1926 m. prisidėjo dar 14: Juopdėnų–Puožo, Kamajų, Kraštų, Kvetkų, Onuškio, Pandėlio, Skapiškio, Suvainiškio, Užukriaunio, Čedasų, Kunigiškių, Narvydiškio, Panemunio, Čečiškių, o 1932 m. – Salų.
1936 m. Rokiškio apskričiai priklausė 19 pieninių.
1939 m., „Pienocentro“ duomenimis, iš 100 ha žemės naudmenų daugiausia pieno tiekta Rokiškio apskrities pieninėms – 31,1 t. Tai du kartus daugiau negu šalies vidurkis. Į pienines pieną tiekė 87 proc. apskrities ūkininkų iš 96 proc. laikomų karvių.
Rokiškio apskrityje pienininkystė buvo labiausiai išvystyta visoje Lietuvoje.
1939 m. duomenimis, senoji Rokiškio pieninė supirko 2 353 t pieno ir pagamino 94 t sviesto, kurio dauguma buvo eksportuojama. Vietos rinkai pieninė pagamino 145 t pieno produktų. Žaliavą pieninei tiekė 16 grietinės nugriebimo punktų, o tiesiai – 105 pieno gamintojai. Pieninėje veikė 1 000 l per valandą našumo separatorius ir 2 000 l sviesto muštuvas. Įrengimai buvo varomi garu. Šie skaičiai rodo, kad Rokiškio apskrityje pienininkystė buvo labiausiai išvystyta visoje Lietuvoje.
Apie 1957–1960 m., atlikus pieninės rekonstrukciją, arklius pakeitus pienvežiais, o garą – elektra, pieninė pradėjo gaminti liesus sūrius ir kazeiną.
Statybų pradžia – 1964-ieji
Tiksliai iki kada veikė Rokiškio dvaro pieninė būtent šiame pastate, duomenų nėra, tik aišku, kad 1961 m. buvo priimtas nutarimas Rokiškyje statyti sūrių gamyklą. Statyba prasidėjo 1964 m., o gamykla (dabartinis „Rokiškio sūris“) pradėjo veikti 1966 m.
Pieno kultūros tradicija
„Lietuvos dvarininkai kaupė ne tik meno kūrinių kolekcijas, bibliotekas, bet ir domėjosi technologiniais sprendimais kūrė dirbtuves bei ir gamyklas. Taigi Lietuvos dvarai nuo seno buvo tos vietos, kuriose atsirasdavo įvairiausios inovacijos. Ir nepaisant to, kad keičiasi laikai, žmonės, įvykiai, santvarkos, o pastatai praranda savo pagrindinę misiją, tačiau pieno kultūros tradicija Rokiškyje išlikusi iki pat šių dienų ir tikėtina, kad dar tęsis ilgai“, – sako A. Gudgalienė.
Užs. R0913
