Pasivijo ir grąžino pinigus
Įsidėjau į piniginę banko kortelę ir išėjau į gatvę. Skubėjau į autobusą. „Moterie! Moterie!“ – girdėjau šaukiant, bet ne iškart atkreipiau į tai dėmesį. Mostaguodama dešine ranka mane vijosi moteris: toje rankoje – 50-šimtinė. Bankomate palikau pinigus! Esu labai skrupulinga. Kaip galėjau palikti? Pilnatis…
Esu dėkinga rokiškietei, pasivijusiai mane. Suma nedidelė, bet vis tiek būtų buvę apmaudu. Kažin ar atpažinčiau tą moterį gatvėje?
Niekada nepamirškime čekio!
Esu jau gerokai senstelėjusi. Užsimirštu. Kavinėje užsisakiau pietus už 4,50 euro: sriubos ir pusę antro patiekalo. Kol atėjo bičiulė, aš pavalgiau. Dar užsisakėme kavos. Prie baro sumokėjau už kavą, bet man pritrūko 50 centų. Grįžau prie stalelio jų pasiimti. Priėjo ir padavėja: padaviau jai centus. „Bet jūs ir už pietus nesusimokėjote“, – pasakė ji, nes matė, kad jau ketiname išeiti. Aš baisiai susinepatoginau… „Senatvė… senatvė“, – nieko kito nebeliko sakyti.
Vėl nuėjau prie baro. Kai atidariau piniginę ir pamačiau savo pinigų pluoštelytį po 5 eurus, prisiminiau! „Aš jums sumokėjau: daviau 5 eurus ir neėmiau grąžos.“ Padavėja loštelėjo: prisiminė ir ji. Bent jau man taip pasirodė. Bet tai, ką ji pasakė, labai man nepatiko: „Jei taip sakote, nemokėkite.“ Siūliau peržiūrėti kasą, paieškoti čekio – nebuvo daug žmonių per tą laiką, kol pietavau. „Kodėl turėčiau?“ – atsakė man jaunutė mergaitė, ir aš iškuodinau visa susikūprinusi, bet antrą kartą už pietus nemokėjau. Sako, jog per pilnatį keistų dalykų būna, o juk tereikėjo iš karto pasiimti čekį.
Ar padėti gatvėje gulinčiam girtam?
Iš tolo pamačiau ant Laisvės gatvės šaligatvio gulintį žmogų. Mane ką tik buvo pralenkęs jaunas vyras, gražiai, madingai apsirengęs. Jis artėjo prie gulinčiojo. Priėjo, pasilenkė prie jo ir akivaizdžiai numojo ranka. Kai priėjau prie gulinčiojo ir aš, šiurpas perėjo kūnu. Atsikelti bandė senyvas žmogus, plikomis rankomis remdamasis į apledijusį šaligatvį. „Jūs girtas?“ – paklausiau. „Išgėręs.“ – atsakė jis. Nežinojau, ką daryti: bandyti pakelti vyrą? Kaip čia viskas atrodys? Vis dėlto jam padėjau. Atsistojo ir taip trenkėsi atgal visu ūgiu, kad aš net atšokau į šalį: ar neužsimušė? Išsitraukiau telefoną. „Tik neskambinkit policijai“, – paprašė vėl gulintysis.
Kitoje kelio pusėje stovėjo krovininis automobilis. Jo link artėjo du jauni vyrai. Šūktelėjau jiems. Paaiškinau situaciją. Dar paklausiau: „Ar palikt jį ant šaligatvio?“ Apie 30 metų amžiaus vyrukai svėrė gulintįjį, pakėlė ir vos ne bėgte nutempė jį iki artimiausio namo laiptinės – jis sakėsi ten gyvenąs. Tempiamas vyras nespėjo dėlioti kojų ir juokingai čiuožė atvertęs pėdas. Kažin, ar šis žmogus griuvinėja tik per pilnatį?
Parengė Adelija Milieškaitė
