Šįkart vizitas privatus
Kadenciją baigęs Prezidentas Bronislawas Komorowskis Rokiškyje vieši ne pirmą kartą: jo tėvonija – Kavoliškio žemė, šaknys siekia Ratkūnų kaimą šalia Suvainiškio bei Kvetkus Biržų rajone.
2015 m. B. Komorowskiui buvo įteiktos Rokiškio krašto garbės piliečio regalijos.
Šįkart – tai privatus Prezidento B. Komorowskio vizitas. Kartu su Juo – Jo vaikai ir anūkai.
Viešnagę pradėta planuoti vasarą
Savitu pretekstu vėl pabuvoti Rokiškio krašte Lenkijos Prezidentui tapo dviejų Rokiškio krašto garbės piliečių Algio Naručio ir Arvydo Bagdono viešnagė pas Komorowskius jų vasaros rezidencijoje, netoli Punsko. Praėjusią vasarą A. Narutis ir A. Bagdonas kartu su šauliais lankėsi Žalgirio mūšio paminėjime, įgyvendinta ir planuota viešnagė pas aukštą Lenkijos asmenį, rokiškėnų bičiulį. Tada ir nuspręsta dėlioti kelionės į Lietuvą planus. Beje, šioje viešnagėje Prezidentas B. Komorowskis Rokiškio krašto muziejui padovanojo savo paties sumedžioto elnio ragus. Jie pakabinti šalia Prezidento Algirdo Brazausko muziejui dovanotų elnio ragų. A. Bagdonas Prezidentui įteikė savo tapybos paveikslą ir abu su A. Naručiu paliko Jam pažadą – aplankyti Prezidento B. Komorowskio tėvonijos kapus Ratkūnuose.
Sutvarkyta Ratkūnų kapavietė
„Nuvykęs į Pandėlio seniūnijos Ratkūnų kaimą, radau ne itin gerą Komorowskių dvaro privačios kapavietės situaciją: vartai pavogti, akmeniniai paminklai iškrypę, bet užrašai dar gerai įskaitomi. Kai kurie jų daryti 18 amžiuje. Ratkūnai – Komorowskių giminės pradžia, jos asmenų dėka išsaugota Suvainiškio parapija, pastatyta bažnyčia. Iš Ratkūnų B. Komorowskio protėviai atsikėlė į Kavoliškį.
Vakar Prezidentas B. Komorowskis ir lankėsi Suvainiškyje. Miestelio bibliotekoje susitiko su vietos gyventojais – Jo Ekscelencija labai norėjo padėkoti juos priėmusiai bibliotekininkei Reginai Šimėnienei, Pandėlio seniūnui Algirdu Kuliui, darbininkams – už sutvarkytą kapavietę.
Ratkūnų kapus naujai pašventino Suvainiškio ir Žiobiškio parapijų klebonas Virginijus Šimukėnas.
Žvakės – ant prosenelio kapo
Bet pirmiausia Prezidentas B. Komorowskis atvyko į Rokiškį. Praėjusį sekmadienį jis aplankė Kavoliškį: čia gimė Prezidento tėvas Zigmuntas Leonas Komorovskis (1925–1992), iš Rokiškio emigravęs prieš Antrąjį pasaulinį karą, būdamas maždaug 15 metų. Kavoliškyje palaidotas B. Komorowskio prosenelis Zigmantas Leopoldas Komorowskis (1865-1920). Prezidentą ir jo bendrakeleivius pasitiko Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė.
Parodoje „Vytis ir lelija“
Prezidentas parodoje „Vytis ir lelija“ užtruko apie porą valandų. Teigiama, jog paroda jį susižavėjo, būdamas istoriku, jis labai domisi Rokiškio krašto bei Lietuvos istorija, jos sąsajomis su Lenkija.
Susitikti su Prezidentu B. Komorowskiu atvyko ir Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas. Jaukioje, neoficialioje aplinkoje buvo svarstomos Rokiškio ir Lenkijos verslininkų bendradarbiavimo galimybės.
Prezidentas ir jo artimieji pietavo Rokiškio „Pupelės“ kavinėje, nakvojo „Pagundos“ viešbutyje.
Keletas klausimų Prezidentui B. Komorowskiui
Pirmadienį, svečių kelionėje į Ratkūnus, „Gimtajam Rokiškiui“ buvo suteikta galimybė telefonu pakalbėti su Prezidentu B. Komorowskiu. Vertėjavo žurnalistas Raimond Klonowski.
– Laba diena, Prezidente. Rokiškio rajono žurnalistų bendruomenės vardu noriu Jus pasveikinti viešint Rokiškio, Jūsų protėvių, žemėje.
– Laba diena (Prezidentas pasisveikino lietuviškai, aut. past.). Nuoširdžiai dėkoju ir Jums perduodu sveikinimus, o per jus – ir savo kraštiečiams, Rokiškio rajono gyventojams.
– Jau nemažai nuvažiavote, ar geri Rokiškio rajono keliai?
– Atrodo, vis geresni. Prisimenu savo vizitą į Lietuvą 80-ųjų pabaigoje. Didelė dalis buvo žvyrkeliai, o dabar – jau visai padorus asfaltas. Bet labiausia džiugina tai, kad nuo Varšuvos iki Kauno galima važiuoti europine magistrale.
– Noriu sužinoti, Prezidente, kodėl šiai kelionei rinkotės tokį sunkų – žiemos – laiką?
– Norėjome čia atvažiuoti lapkrityje su vaikais ir anūkais, bet gimė jauniausioji anūkė, ir kelionę teko perkelti. O atvykau čia todėl, kad mano draugų lietuvių pagalba galėjome dalinai atnaujinti savo šeimos kapines Ratkūnuose. Mes finansavome, bet labai padėjo vietos bendruomenė. Ir čia labai norėčiau padėkoti Algiui Naručiui už visapusišką pagalbą ir iniciatyvas šiuo klausimu. Žiema – ne pats geriausias laikas keliauti, bet pažadu atvykti ir pavasarį.
– Gal galėtume sužinoti jauniausios anūkės vardą?
– Janina, Janečka.
– Žinau, jog lankote tėvonijos vietoves, bet turite ir misiją padėti Rokiškio ir Biržų rajonų verslininkams užmegzti ryšius su Jūsų šalimi, su Lenkija. Kokiose srityse matote tokias galimybes?
– Pirmiausia aš vadovaujuosi sentimentais, kuriuos turiu Lietuvai, ir, žinoma, Rokiškio kraštui, mano protėvių žemei. Eidamas Prezidento pareigas, o ir kitas pareigas, siekiau bendradarbiavimo ten, kur yra didžiausias potencialas – ekonominiuose santykiuose. Manau, kad politikų vaidmuo – netrukdyti verslui, kuris ir pats neblogai susitvarko. Su malonumu stebiu kai kurių verslų aktyvumą Lietuvoje, o ir Rokiškio krašte, pavyzdžiui, pastatų apšiltinime už europines lėšas. Lenkijos parduotuvėse su malonumu perku Rokiškio sūrį.
– Nesame ramūs, dėl to, kas vyksta pasaulyje, Ukrainoje. Kaip Jūs, Prezidente, manote, ar ištikus sunkiam momentui Lenkija ir Lietuva sugebės bendrauti, bendradarbiauti?
– Manau, kad jau bendradarbiaujama. Matau ir kažkokią bendrą silpnybę: tik grėsmės pojūtis verčia užmegzti bendradarbiavimą tarp artimų tautų. Bet, jei kalbant apie didžiąją politiką, – faktas, kad 20-ojo amžiaus pabaigoje kartu atgavome nepriklausomybę, po to siekėme narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tai savaime duoda bendradarbiavimo potencialą. Ką mes šiandien matome Rusijos prieš Ukrainą kontekste? Ir ES, ir NATO Ukrainos atžvilgiu yra skirtingi jautrumai. Todėl vis didesnę reikšmę įgauna regioninis bendradarbiavimas ES ir NATO sudėtyje. Čia turiu omenyje ir besikuriantį bendradarbiavimą Baltijos jūros regione. Taip pat stiprės bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir pietryčių ES valstybių. Kokios nors istorinės pretenzijos praranda reikšmę: istorija negali trukdyti tautoms kurti geresnę ateitį. O aš gerai jaučiuosi, nes visada turiu didelį ir gilų sentimentą Lietuvai. Dabar gyvenu 30 km nuo Lenkijos sienos su Lietuva – arčiau iki Rokiškio.
Pirmą kartą Suvalkų krašte lankiausi su tėvu 1960-aisiais. Tėvas seseris, mamą ir mane, dar vaiką, atvedė prie sienos su Lietuvą, tuometine sovietų sąjunga. Galėjome prisiartinti tik 200 metrų iki sienos – toliau apkasai, koncertina, bokšteliai. Nedaug tada iš to supratau: tėvas liepė atsiklaupti, sukalbėti poterius. Tai, ką jis pasakė, manyje ir suformavo požiūrį į Lietuvos ir Lenkijos santykius. Jis su ašaromis akyse kalbėjo: „Ten yra Lietuva – jūsų protėvių tėvynė. Mylėkite ją taip pat, kaip Lenkiją.“ Taip ir atsitiko.
– Dėkui Jums, Prezidente, už „Gimtajam Rokiškiui“ skirtą laiką. Gražių Jums įspūdžių! Ir, žinoma, saugaus kelio!
Rita BRIEDIENĖ
