Rugsėjo 1-oji – skirtingos emocijos, prisiminimai, asociacijos, bet visiems – naujų mokslo metų pradžia. Vieniems tai – šventė, kitiems – naujas kalendoriaus puslapis ir aksominio rudens įsiviešpatavimas žemėje. Kaip skirtingai į šią šventę reaguoja pirmokas, pažangą padaręs penktokas ar jau paskutinius mokslo metus pradėsiantis dvyliktokas… Ar dar pamena savo pirmąjį rugsėjį mokinio tėvelis, dvyliktokas ar mokytojas, kasmet rugsėjo 1-ąją vos išlaikantis glėbį gėlių?
Svarbiausia – nuoširdumas
Diana Černiuvienė
Juozo Tūbelio progimnazijos tikybos mokytoja
Pamenu savo rugsėjo 1-ąją. Pamenu, kai abu tėveliai už rankų vedė į mokyklą, pamenu nešamą kardelį pirmajai mokytojai, kuri man atrodė labai gera. Anuomet, kai buvau mokinė, rugsėjo 1-osios laukdavau su mažesniu jauduliu. Dabar ši diena – tarsi naujų metų pradžia. Gera, kad susitiksiu vaikus, kurių pasiilgau, nors pamokų vesti dar nenoriu. Šią dieną visuomet mąstau, kaip sekasi mano buvusiems auklėtiniams, kaip seksis esamiems. Mintyse jiems linkiu paties geriausio. Gėlių, dovanojamų mokytojai, pernelyg nesureikšminu. Man taip gera, kai vaikas tiesiog prieina, apkabina ir pasako, kad pasiilgo, dovanoja nuoširdžią šypseną. Manau, nuo visos klasės užtektų vienos gėlės ir daug nuoširdumo. Tai itin svarbu dabar, kai aplinkui daug susvetimėjimo.
Nebereikės pietų miego
Matas Kastanauskas
Juozo Tūbelio progimnazijos pirmokas
Pagaliau esu tikras pirmokas: nebereikės miegoti pietų miego ir valgyti darželio maisto, mokykloje galėsiu išsitraukti savo „Donaldo“ komiksus ir juos paskaityti. Niekas nebesijuoks, kad esu moksliukas. Juk taip mokykloje daro visi vaikai, ar ne? Mokytojai norėčiau padovanoti saulėgrąžą, nes ji ne tik mano mėgstamiausios spalvos, ji dar ir pamaitina: labai mėgstu palukštenti saulėgrąžas, tikiuosi, ir mano mokytojai tai patiks.
Dovana iš visos širdies
Ieva Makšimaitė
Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos vienuoliktokė
Rugsėjo 1-osios šventė per šiuos 11 metų man išliko tokia pati. Pasikeitė tik žmonės, su kuriais ją švenčiu. Kelerius metus su šeima po ceremonijos mokykloje tradiciškai vykdavome į piceriją skaniai pavalgyti ir apsvarstyti ateinančių metų planų, išsikelti naujų tikslų. Dabar – viskas panašiai, tik su draugais. Su jais daugiau kalbamės apie tai, kas įvyko: ką nuveikėme per vasarą, ką pamatėme, patyrėme. Be abejo, šventės proga niekada nepamirštu gėlės mokytojui. Tai tarsi neatsiejamas rugsėjo 1-osios akcentas. Pasikeitė tik tai, kad anksčiau gėlių būdavo trys keturios – kiekvienam mokytojui kruopščiai atrinkti žiedai ir jų spalva. Dabar, kai mokytojų turiu dvigubai daugiau, kiekvienam nepadovanosi. Todėl vieną iš visos širdies dovanoju tik savo auklėtojai.
Ypatinga šventė
Korina Paršiukaitė
Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos abiturientė
Dvylika metų, dvylika rugsėjo 1-osios švenčių ir dar daugiau gėlių, padovanotų mokytojams. Ši rugsėjo 1-oji man paskutinė gimnazijoje. Kiek gaila, bet kartu ir džiugu. Pagaliau per žingsnį priartėjau prie naujo gyvenimo etapo. Ši diena man visuomet buvo ypatinga. Kiekvienais metais tas pats virpuliukas, po vasaros pasikeitę veidai, iš naujo kantrybės pasisėmę mokytojai ir malonūs jų veidai priimant gėles. Jausmas išties geras. Rugsėjo 1-osios niekaip neįsivaizduočiau be gėlės mokytojui. Gėlė – tarsi nauja pradžia. Dažniausia tai būna raudona rožė. Tebūnie neoriginalu, užtat tradiciška.
