Rokiškėnai skundžiasi: maža aukšto lygio kultūrinių renginių. Tačiau kai į mūsų miestą atvyko Sankt Peterburgo (Rusijos Federacija) valstybinės akademinės kapelos choras, kurio istorija prasidėjo tik… dvidešimt metų anksčiau nei Rokiškio, jo pasiklausyti tesusirinko apie šimtą žmonių: negausios inteligentijos gretos, dvasininkai, muzikos mokyklos mokytojai ir moksleiviai, rajono rusų bendruomenės žmonės. Po pusantros valandos trukusio koncerto klausytojai išėjo tylūs. „Mūsų mieste iki šiol nieko panašaus nebuvo. Ir dar ilgai nebus“, – lakoniškai įspūdžius dėstė chorinės muzikos žinovė.
Baiminosi, kad nebūtų gėda
Prieš koncertą kalbinti Kultūros centro darbuotojai prasitarė, kad rokiškėnai į choro koncertą tenupirko vos… 60 bilietų. Nors jų kaina simbolinė, vos du eurai. Pro uždarytas didžiosios salės duris prasiskverbiančios senovinių ir modernių giesmių nuotrupos leido susidaryti įspūdį apie svečius: balsai skambėjo nepriekaištingai. „Būtų gėda, jei žiūrovai nesusirinktų“, – nerimavo Kultūros centro darbuotojai. Tačiau likus pusvalandžiui iki koncerto, prie kasos nusidriekė nemaža eilutė. Žiūrovai užpildė maždaug trečdalį salės.
Atėjo tie, kuriems svarbi chorinė muzika: muzikos mokyklos mokytojai ir moksleiviai, rajono chorų dainininkai. Pasiklausyti stačiatikių religinių giesmių atėjo ir Rokiškio dekanas Eimantas Novikas. Užsuko ir keli verslininkai, gydytojai, nemažas būrelis rajono rusų bendruomenės žmonių. Stačiatikių bendruomenė Rokiškyje nėra gausi, tačiau turi savo maldos namus, kuriuose nuolat laikomos pamaldos. Šios bendruomenės žmonės pasiklausyti religinės muzikos į Rokiškį atvyko net iš kitų miestų.
Koncerto data – atsitiktinumas
Rokiškėnams dvejopų jausmų kėlė koncerto data – diena po vadinamosios Pergalės dienos. Juk Rusijoje menas, sportas ir religija glaudžiai persipynę su politika ir naudojami kaip vadinamosios „minkštosios galios“ įrankis. Tačiau, pasak rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo Petro Blaževičiaus, lydėjusio choristus vizito mūsų rajone metu, data tėra grynas atsitiktinumas. „Šio choro vizitas derintas gerokai iš anksto ir susijęs ne su Pergalės diena, o su pavasarį vykstančiomis Rusų kultūros dienomis“, – sakė pašnekovas. Choras, prieš atvykdamas į Rokiškį, koncertavo Vilniuje, o vėliau išvyko į Zarasus. Rokiškyje jo dainininkai praleido beveik parą.
Patiko mūsų miestas
Choro koncertas buvo dviejų dalių. Pirmoji skirta stačiatikių religinei muzikai, antroji – liaudies dainoms. Kiekvieną kūrinį pristatė ir šiltai su publika bendravo kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Rusijos Federacijos valstybinės premijos laureatas Vladislovas Černušenko. Pasakojimą apie turtingą kolektyvo istoriją jis pradėjo faktu, kad choras vos dvidešimčia metų vyresnis už mūsų miestą. Svečias negailėjo komplimentų ir mūsų šaliai bei Rokiškiui. Pradedant nuo saulėtos dienos, neįprastos ūkanotojo Sankt Peterburgo gyventojams, baigiant miestą gaubiančia ypatinga aura. „Daug vienaaukščių namų sukuria labai jaukaus miesto įspūdį“, – apie Rokiškį kalbėjo V. Černušenko.
Lietuvoje choras ir jo vadovas vieši ne pirmą kartą. Pastarasis buvo kviestinis svečias ir dirigentas Lietuvos dainų šventėse.
V. Černušenko vadovaujamas kolektyvas stovėjo prie Rusijos kultūros ištakų. Sukurtas pirmosios Rusijoje mūrinės šventyklos – Uspenskio soboro – pastatymo ir pašventinimo proga, choras keliavo paskui imperatoriškąjį dvarą iš Maskvos į Sankt Peterburgą ir buvo pirmųjų Rusijos dainininkų, muzikantų, aktorių kalvė.
Žiūrovai dainos neatspėjo
Pirmoji koncerto dalis, skirta stačiatikių religinei muzikai, žavėjo ne tik įspūdingomis giesmėmis, bet ir kolektyvo žmonių universalumu: bene pusė choristų įspūdingais balsais atliko solo partijas. Tai, anot V. Černušenko, neturėtų stebinti: choras sudėtingiausius Vakarų klasikinės muzikos kūrinius atlieka savo jėgomis, be kviestinių solistų. Viena giesmių iš serbų autoriaus sukurtos Šventojo Jono Auksaburnio liturgijos skambėjo romų kalba.
Antroji koncerto dalis buvo skirta liaudies dainoms. Žiūrovus žavėjo gerai žinomos dainos, tokios kaip „Ech uchnem“ („Ei, ūktelkim“) ar romansas „Kalitka“ („Varteliai“). Choro vadovui paskelbus, kad bus atliekama labai gerai žinoma daina, žiūrovai garsiai ėmė spėlioti ir vardinti jiems žinomas rusų liaudies dainas. Nė vienas neatspėjo. Choras uždainavo „Tiesus kelias vieškelėlis“ lietuviškai. Kiek laiko ir pastangų dainininkai įdėjo šios dainos repeticijoms, liudija tai, kad rusiškasis akcentas buvo beveik nejuntamas. Išlydėdami chorą iš salės rokiškėnai plojo stovėdami.
